Gyva reakcija
L.Tapinas pripažino, kad buvo sudėtinga rašyti knygą apie V.Žalakevičių: "Apie Jurgį Baltrušaitį, Oskarą Milašių ar Bronių Babkauską sėdau ir parašiau, o dabar... Ketverius metus gyvenome trise - Žalakevičius trindavosi ir virtuvėje, ir miegamajame kaip dvasia pleveno. Toks gyvenimas buvo nelabai malonus ir džiaugiausi, kad jau galėsime gyventi dviese."
V.Tapinienė neatmetė, kad bus ir pasipiktinusių knyga žmonių. Jau dabar yra. Bet tai puiku. Gyvi žmonės - gyva reakcija. Ir labai svarbi - artimųjų reakcija.
Artimiausias žmogus, režisieriaus žmona Gražina Žalakevičienė vakare nedalyvavo. Sunkiai serga. Iš dukterų buvo tik Birutė. Kino režisierė, dokumentininkė Vita gyvena Lenkijoje ir, atrodo, pati ketina rašyti knygą apie tėvą. Buvo perskaityta įpareigojanti jos laiško nuotrupa, kad neprisimena nė vieno dokumentinio filmo apie menininką, patikusio tėvui: "Jūs drąsūs žmonės - turėsite Anapilyje aiškintis su juo dėl šios knygos."
Iš toli - iš arti
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė prof. Vanda Zaborskaitė pripažino, kad L.Tapino knyga jai atskleidė V.Žalakevičių kaip daugiaplanę asmenybę. Nepažinojo režisieriaus, bet matė jo filmus ir nebuvo šalininkė, net nemėgo jo. Pasitikėjusi L.Tapinu kaip biografu ir tas pasitikėjimas pasitvirtino.
"Knygos vertė - visiškas atvirumas informacijai ir medžiagai. Ji neparenkama taip, kad patvirtintų iš anksto pateiktą koncepciją. Atvirumas ne bet koks, o lydimas tragizmo pajautos, - kalbėjo literatūros tyrinėtoja. - V.Žalakevičius atsiskleidžia kaip tragiškas žmogus. Sovietmečiu kiekvienas menininkas buvo tragiškas, nes turėjo rinktis tarp sąžinės ir kitų dalykų. Kino žmonėms tas pasirinkimas buvo ypač sunkus, nes susijęs su dideliais pinigais. Absoliuti alternatyva - arba paklusti, arba atsisakyti saviraiškos. V.Žalakevičius pasirinko garbę, pripažinimą, pinigus, bet, pasirodo, tai suprato ir, reziumuodamas gyvenimo visumą, pripažino, kad nesugebėjo pasakyti tai, ką norėjo."
L.Tapinas, prof.V.Zaborskaitės manymu, sąžiningai atskleidžia šią dramą. Jis žvelgia su simpatija ir kartėliu. Tas dvilypis santykis ir yra didžioji tiesa. Knygoje aiškėja ir kita mįslė. V.Žalakevičius sulaukė labai didelio pripažinimo ir L.Tapino pateikta medžiaga padeda suprasti, kodėl, nepaisant teigiamo vertinimo, yra režisieriaus kūrybos nepriimančių žmonių.
Pasak literatūros tyrinėtojos, tie, kurie stovėjo toliau nuo mūsų gyvenimo, matė, kuo V.Žalakevičius talentingas, meistriškas, ir tai leido laikyti jį dideliu režisieriumi. O tuos, kurie buvo arti, čia pat, trikdė ta meistrystė, kurios negalėjo nematyti, ir tas deguto šaukštas kiekviename filme. Pavyzdžiui, įspūdingas filmas "Niekas nenorėjo mirti", nuostabūs aktorių darbai, puikiai sukonstruotas siužetas ir kartu tas kartėlis - vis dėlto tai yra stribų heroizacija.
"Ir vis tiek norisi tuos filmus pasižiūrėti - jau nurimusia širdimi, iš distancijos, - kalbėjo prof. V.Zaborskaitė. - Išeini iš tos knygos nuščiuvęs ir susimąstęs, galvodamas, kad ta tragiška menininko figūra yra mūsų ano meto kultūros paveldas, kurio negali nepriimti ir negali jo atmesti."
Jis buvo genijus
V.Tapinienė vardijo su režisieriumi V.Žalakevičiumi dirbusius B.Babkauską, estą Bruno Oją, Algimantą Masiulį - jau šviesaus atminimo aktorius ir vėl pacitavo rusų režisieriaus A.Plachovo žodžius, kad V.Žalakevičius į SSRS kiną atvedė tokią kohortą jaunų vyrų, kokios niekada nebuvo.
"Labai gerai atsimenu V.Žalakevičių ir tų akimirkų turbūt niekada nepamiršiu, nes jis buvo mano mokytojas tiesiogine šio žodžio prasme, - sakė aktorius J.Budraitis. - V.Žalakevičiaus gyvenimas buvo stebėjimas kitų ir statymas savęs prieš. Du kartus skaičiau knygą: nuo pradžios iki pabaigos ir iš pabaigos į pradžią. Pasidarė labai liūdna: tėvas, Lietuvos karininkas, kuris neilgai gyveno, ir sūnus, nepažinojęs tėvo. Filmas "Aš nežinau, kas aš esu" - apie jo tėvą, ir man buvo garbė parodyti, kas yra tėvas, kurį įsivaizdavo, norėjo atspėti, kas jis yra. Mačiau drėgnas V.Žalakevičiaus akis ir tai buvo daug sakanti sekundė."
Aktorius prisiminė, kad būtent režisierius buvo kaltininkas, kad jis netapo teisininku, nuklydo kino keliu. Ir iki graudulio pažįstamą V.Žalakevičiaus judesį, kai aktoriui pasisekdavo. Ant knygos viršelio J.Budraičio nuotraukoje įamžintas ir kitas labai būdingas V.Žalakevičiaus gestas. Aktorius sakė, kad tokių išraiškingų ir pažįstamų visiems režisieriaus gestų turi sukaupęs visą seriją.
"Bet kuri frazė neaprėptų tos visumos, kuri buvo V.Žalakevičius, - kalbėjo aktorius Regimantas Adomaitis. - Nebijau to žodžio - jis buvo genijus, tačiau mes, lietuviai, tokie - nekentėme jo, žlugdėme."
Visa tiesa apie žmogų
Poetas ir literatūros kritikas Valdemaras Kukulas prisiminė, kad L.Tapinas yra sakęs, jog visas jo rašymas yra vienišų kovotojų su visu pasauliu tema. Dėl visko galima ginčytis, bet negalima ginčytis dėl vieno - V.Žalakevičius buvo vienišas. Įtaigi vienišo žmogaus kova su visais paverčia biografinę knygą romanu, suteikia grožinio kūrinio dimensiją. Ir viskas prasideda nuo vaikystės draugo Vytauto Mačiuikos, raginusio pasipriešinti okupantams, frazės: "Žala aš nepasitikiu." Turi praeiti visas gyvenimas, kai V.Žalakevičius pasakys, kad jo filmuose daug pasišaudymų, nes jų nebuvo gyvenime.
Pasak kinotyrininkės dr. Gražinos Arlickaitės, sužinojusi, jog bus rašoma knyga apie V.Žalakevičių kaip žmogų, pamaniusi: "Ir drąsus tas Tapinas!" Juk neįmanoma apie žmogų parašyti visos tiesos. Gražus noras jos siekti. Tuo graži ir knyga.
"Antrą ar trečią kartą girdžiu frazę, kad V.Žalakevičius buvo prieštaringa asmenybė, - kalbėjo G.Arlickaitė. - Asmenybė negali būti neprieštaringa. Dėkoju L.Tapinui už ryžtą kitaip kalbėti apie V.Žalakevičių - neskelbiant verdiktų. Didžiausia knygos vertybė, kad autorius kalba stabtelėdamas, nežinodamas iki galo, koks V.Žalakevičius buvo. Gal atsiras daugiau knygų, tiesų ir susidarys didelis, rimtas, traukiantis į save žmogaus, kurio buvo labai daug, paveikslas."
Trumpai
V.Žalakevičius gimė 1930 metais Kaune. 1956 metais baigė Visasąjunginį valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje. Debiutavo Petro Cvirkos novelės "Skenduolis" ekranizacija 1956 metais. Pirmas didelis savarankiškas filmas - "Adomas nori būti žmogumi" 1959 metais. Kiti ryškiausi režisieriaus darbai: "Vienos dienos kronika", "Niekas nenorėjo mirti", "Visa teisybė apie Kolumbą", "Tas saldus žodis - laisvė!", "Kentaurai", "Nepažįstamo žmogaus pasakojimas", "Savaitgalis pragare", "Žvėris, kylantis iš jūros". V.Žalakevičius sukūrė scenarijus filmams "Lakštingala", "Jausmai", "Ave, vita!", "Sadūto tūto", "Marius II", "Aš nežinau, kas aš esu", "Elzė iš Gilijos".
1980 metais režisierius tapo RSFSR, o 1981 metais - LSSR nusipelniusiu artistu. 1994 metais už nuopelnus lietuvių kultūrai apdovanotas Gedimino ordinu. V.Žalakevičius mirė 1996 metų vėlyvą rudenį skaitydamas, kaip pasakojama, Fiodoro Dostojevskio romaną "Broliai Karamazovai".
