Paskui gražiausi darbai nuperkami į vis pilnėjantį 1996 metais įkurtą Užgavėnių kaukių muziejų. Šiuo metu buvusio Platelių dvaro svirne - jau daugiau kaip 200 kaukių iš visos Žemaitijos. Planuojama kolekciją plėsti, perkelti į restauruotus dvaro tvartus, ten sustatyti ir gražiausius personažus, Mores, jų "transportą". Jis labai įdomus ir simbolinis: ant rogių pavažų būna uždėtas medinis ratas, o ant rato - Morė, kuri į visas puses vartaliojasi, žiemą baido. Tai simbolizuoja besibaigiantį rogių ir prasidedantį ratų kelią.
Šia savo tradicija žemaičiai gali didžiuotis - pernai Prancūzijos Bordo mieste vykusiame Europos turizmo forume Lietuvai atstovavo Žemaitijos nacionalinis parkas ir kaip patraukliausia mūsų šalies turistinė vietovė apdovanojimą už išsaugotas ir dar gyvas Užgavėnių tradicijas parsivežė.
Žiemos išvijimas
Kaip iš anksto į Platelius kvietė skelbimas, rašytas žemaitiškai, šiandien čia bus "velniū, cėguonu ė kėtuokiū žydu zbėtka. Cėguoniu varažėjėna, žydu juomarks so bergždėnėkiu pėrkėmu, blynu kepėms ėr iedėms, raišū arkliū ė kėtuokės lėnktynės, stėpriausės, linksmiausės žydu kompanėjės ė troupniausės Užgavėniu blynu gaspadinės rinkėma".
Miestelis kasmet šią dieną triukšmauja - žiemą iš savo kiemo veja. Šiemet yra ką vyti - sniegu šis žemaičių kraštas, kitaip nei pajūris, buvo taip užverstas, kad atokesnių kaimų ar vienkiemių gyventojai, sako, kokią savaitę iš namų negalėję išeiti. Tad dabar pats metas Morę deginti ir pavasario laukti.
Svarbiau už Naujuosius
Pasaulis įvairiai džiaugiasi priėjęs žiemos ir pavasario slenkstį, likus 46 dienoms iki Velykų - Venecijoje vasarį šurmuliuoja naujųjų laikų, aristokratiškų viduramžių, kaukių karnavalas. Bulgarijoje vaikšto kukuriais vadinami persirengėliai - mitiniai personažai. Rio de Žaneire šėlsta pusnuogės sambos šokėjos, pasidabinusios atogrąžų paukščiais ir gėlėmis. Visi - pagal savo klimatą ir tradicijas. Mūsų krašte dar sniego pusnys pūpso, tad ir persirengėliai kitokie - išverstais kailiniais apsitaisę, į roges visa kompanija suvirtę po kaimus važinėjasi, prie kiekvienų durų triukšmauja, riebių blynų prašo.
Kaip pasakojo Žemaitijos nacionalinio parko amatų meistras Antanas Vaškys, Prancūzijoje pernai pats demonstravęs, kaip drožiamos žemaitiškos kaukės - mūsų stendas kėlė nemažą etnografų susidomėjimą. "Jos labai archajiškos, dar iš pagonybės laikų - persirengėlių būna su ožio, meškos, gervės kaukėmis, - pasakojo drožėjas. - Be to, seniau Užgavėnės buvo svarbesnė šventė net už Naujuosius metus. Žmonės sakydavo: jei pas tave Užgavėnių persirengėliai nebuvo užsukę, tai pas tave ir Naujieji metai neatėjo. Dabar per šventę ima reikštis žmonių vartotojiškumas - ateina ir nori, kad kiti juos linksmintų. O per Užgavėnes reikia pačiam linksmintis. Be to, kaukė - dar ne viskas. Apsirengus kokiu nors personažu, reikia ir elgtis, kaip jis elgtųsi. Jei to nedarysi, tai ir gražiausia kaukė nieko nereikš. Pamenu, kartą dviem iš Vilniaus atvykusioms panelėms studentėms raganų kaukes uždėjo, tačiau jos nežinojo, ką daryti. Graudžiai atrodė. Vaikštinėjo tarp žmonių tarsi išsigandusios, į raganas nepanašios. Matyt, iš kito krašto buvo, Užgavėnių tradicijų nežinojo. O velniukais, pavyzdžiui, visad rengiasi jauni ir vikrūs, nes velniukai turi visokias eibes krėsti, po medžius, ant stogų kabarotis."
Nė kaimynai nepažįsta
A.Vaškys, puikiai pažįstantis savo krašto drožėjus, po aplinkinius kaimus palydėjo, kur jie gyvena, parodė. Meistras Vytas Jaugėla iš Gintališkių kaimo tokių išpūstaveidžių, išverstaakių grožybių pridrožęs, kad visokios vaišės - garantuotos. "Aš kasmet apsirėdau moteriškai, savo drožtą kaukę užsidedu, balsas po ja pasikeičia, visus kaimynus apeinu. Nepažįsta, - juokėsi drožėjas. - O kiek vaišių prisirenku, ir butelaičių duoda!" Šiemet jis ir Morę padarė, kurią su kompanija po kaimą valkios. Ši darbšti "moteriškė" su spragilu, pritvirtinta ant tekinio rato, uždėta ant važių, per sniegą traukiama į visus šonus vartaliojasi, apie artėjančius pavasario darbus skelbia. Linksma būna žemaičiams.
V.Jaugėla ne tik Užgavėnių kaukes, bet ir kitokias skulptūras drožia. "Už kiekveiną šimtą griekų po vein pon dievalį padarau, bažnyčioms padovanoju, - prisipažino meistras, šiltai virtuvėje su kaltais įsitaisęs. - Kai skiedrų pribarstau, gaunu bart nuo pačios, bet nuo to tik linksmiau gyvent."
Paklaustas, ar seniai drožia, V.Jaugėla ima pasakoti: "Palinkimą turėjau seniai. Mes penki vaikai buvom, tėvas vienam vaistininku liepė būti, vienam tuo, kitam anuo, o mane į agronomus mokytis išsiuntė. Dirbau visokiuose "kolchozuose" ir į pirmininkus buvo įkišę. Dabar jau rimčiau drožiu, daugiau laiko turiu."
Meistras prisiminė, kaip su kaimo vyrais 1967 metais Morę atgaivino. "Turėjau 8 mm filmavimo kamerą, tai visą procesą ir užfiksavau. Paskui, kai režisierius Audrius Stonys dokumentinį filmą kūrė, šią juostą panaudojo, titruose mums padėką įrašė", - patenkintas pasakojo V.Jaugėla.
Bausmė - eit į šokius
Pasak A.Vaškio, Žemaitijoje Užgavėnių tradicija nenutrūko nuo senų laikų. "Gal mūsų rajono valdžia liberalesnė buvo nei kitur? Be to, organizatoriai mokėjo tai pateikti kaip žiemos palydų šventę, tai niekam ir neužkliūdavo senovinių tradicijų gaivinimas. Suvažiuodavo čia studentija net iš Vilniaus, Klaipėdos, - kalbėjo A.Vaškys. - Pamenu, 1978 metais su meškute Nida po mūsų miestelį per Užgavėnes sukinėjosi ir režisierius Petras Abukevičius, kūręs serialą "Meškutės Nidos nuotykiai".
Tačiau pasitaikė ir juokingų bausmių. Sovietmečiu, kaip rašė iš šių kraštų kilęs etnografas Juozapas Mickevičius, vieno Kretingos rajono miestelio mokytojai nubaudė mokinius, kurie Užgavėnes šventė - "už dalyvavimą blynų valgyme turėjo per visą gavėnią į mokyklos šokius eit ir šokti". "Visko būta su tom Užgavėnėm", - pasakojo A.Vaškys.
Medinukų klėtelė
Meistras Kazimieras Striaupa iš Dovainių kaimo teigia nuo pat jaunystės mėgęs per Užgavėnes kartu su persirengėliais po kaimą vaikščioti. O kaukes drožti visai neseniai pradėjo, tik prieš dešimt metų, kai į pensiją išėjo. "Anksčiau laiko neturėjau, vairuotoju dirbau", - sakė meistras. O pridrožęs jis medinukų visą atskirą klėtelę. Ir ne tik kaukių - visokiausių skulptūrėlių - ir politikus per žymesnius jų įvykius yra įamžinęs, ir Kristaus paskutinę vakarienę išdrožęs. Dabar inkilus-skulptūras zylutėms daro, juk po Užgavėnių - pavasaris. Jo inkilai žavi originalumu: stovi toks diedukas pražiota burna, o per tą burną zylutė į vidų gali įlįsti.
Kazimiero kaukės kruopščiai apklijuotos įvairiais plaukeliais, šereliais. "Mugėse parduodamų tokių nerasit, - sakė A.Vaškys. - Ten niekas nesivargina taip dailinti, kuo greičiau prištampuoja, nes niekas nemokės už ilgą darbą." Tačiau K.Striaupa, paklaustas, už kiek parduotų savo medinę kaukę, nesibrangino: "Už 150 litų."
Prancūzams patiko
"Matyt, mūsų krašte taip ilgai ši tradicija gyva išliko, nes Plateliai buvo lyg užsikonservavę. Kai aplink vyko visokios reformos, Platelių jos nelietė, mat nuo XVIII amžiaus pabaigos juos valdę prancūzų grafai Choiseuliai nepriėmė vietinės pilietybės, tai ir vietos įstatymams neprivalėjo paklusti, - pasakojo A.Vaškys. - Užgavėnes prancūzai mėgo. Vietinių procesija atvykdavo apsitaisiusi prie dvaro, dainuodavo, šokdavo, grafas pro langą žiūrėdavo, paskui, kaip įprasta, už tokį apsilankymą vaišių, pinigų duodavo. Galima sakyti, grafai Choiseuliai buvo savotiški Užgavėnių globėjai."
Įdomu, kad šių grafų giminė Platelius valdė iki 1940 metų. Prancūzai čia atsikėlė, kai po 1795 metų padalijimo Plateliai atiteko Rusijai, o Rusijos caras šį Žemaitijos miestelį padovanojo savo armijos pulkininkui prancūzų grafui Augustui Choiseuliui.
Pradėjus kalbą apie prancūzus, meistras V.Jaugėla prasitarė: "Žentą prancūzą turiu, jis po Versalį turistus vedžioja. Patinka jam čia, Žemaitijoj, jau gerai lietuviškai kalba, bet kai mes prašnekam žemaitiškai, tai klauso, klauso, vos supranta."
Kaunui nepatiko
Užgavėnės - su žemdirbyste susijusi šventė. Ypač jos laukdavo kaimo žmonės, mat žemdirbiui, kurio nelepino mūsų krašto klimatas ir maistą žiemą tekdavo taupyti, nuo Užgavėnių - ankstyvo pavasario ženklo - jau būdavo numatomas ir naujas derlius. Tačiau mieste visokių nutikimų yra buvę, kai kur persirengėliai ir nesuprasti liko. "Man senelis, kilęs iš šių kraštų, pasakojo tikrą atsitikimą: kartą tarpukariu du plateliškiai pravorni vaike, muzikantai, užsisakę pas meistrą gražias kaukes ir persirengę, į Kauną nuvažiavo. Manė, daug pinigo prisirinks, nes dideliame mieste turtingų žmonių yr, - kalbėjo A.Vaškys. - Tai, žinot, kuo jiems baigės? Kaune jų nesuprato. Žemaičiai buvo su antrankiais į traukinį įsodinti ir su konvojum iki pat Plungės palydėti. Tada Kaune valdžioj sėdėjo suvalkiečiai, o jie, matyt, šią tradiciją nelabai žinojo, kažkokiam valdininkui ir nepatiko."
Rodydamas muziejaus kaukes ir personažų iškamšas, meistras pasakojo: "Visada tarp persirengėlių būta ir kitataučių, nes ko nepažįsti, tas itin paslaptingai atrodo. Čigonų visad būdavo, žydukų, vokietukų, vengrų. Vengrus Užgavėnių persirengėliai vaizduodavo kaip gydytojus, nes dar nuo LDK laikų vengrai buvo žinomi kaip geri šios srities specialistai. O dabar meistrai, droždami kaukes, jas pritaiko ir šiems laikams, pavyzdžiui, atsiranda blondinų kaukių."
Minėto etnografo J.Mickevičiaus užrašyti papročiai primena: vienoje apylinkėje buvo teigiama, kad Užgavėnių dieną reikia valgyti dvylika kartų (dvylikos apaštalų atminimui), kitur sakydavo, kad prie stalo reikia sėstis septynis kartus, mat septynias savaites iki Velykų reiks pasninkauti. Jei Užgavėnių dieną sočiai prisivalgysi, visus metus neteks badauti.
