- Todėl, kad man pabodo gyventi kitoje Lietuvoje. Noriu gyventi toje Lietuvoje, kuri teikia daug džiaugsmo, nes yra brandi, o ne lėkšta, absurdiška ir primityvi. Universitetas - gal ne visai ta erdvė, kur reikėtų pirštu badyti ir mokyti, kaip gyventi, galvoti. Bet kadangi universiteto bendruomenė bendrauja su likusia visuomene, gal prasminga kalbėti apie tai, kad tai kitai Lietuvai būtų perduota.
Kam ko trūksta? Atrodo, apie meilę apskritai labai daug kalbama, bet apie meilę tėvynei - ne, tai gal jos netrūksta?
- Yra šiek tiek nepatogu, nemadinga, gal net gėdinga kalbėti apie meilę tėvynei. Čia - mūsų bėda. Turim valentininę meilę, partinę, konjunktūrinę, korupcinę, meilę skandalams ir imituojamam seksui. Nors dažnai su tuo nesiejame žodžio "meilė", bet su kokiu pietizmu lietuviai vienas kitam apie tai šneka, o tai rodo, kokia svarbi yra ta meilė. Deja, Tėvynė lieka labai toli nuo visų išvardintų "meilių".
Kuo grindėte savo pranešimą, paskelbtą Senato posėdyje?
- Jis rėmėsi ne mano žodžiais, nes sudėtinga būti girdimam, jei kalbi kitaip nei įprasta. Rėmiausi keturių poetų kūryba. Jie ne tik man yra moraliniai, dvasiniai ir tautiniai autoritetai.
Justinas Marcinkevičius...?
- Ne. Tai - Faustas Kirša, Henrikas Radauskas, Vytautas Mačernis ir Jonas Mekas, kuris dėl aplink jį sukeltų bangų gali pasirodyti keistas šiame sąraše. Tačiau būtent jo nuotolinė meilė Tėvynei yra labai rimta, tekstai - labai stiprūs ir įtikinami. Ko gero, net Bernardas Brazdžionis taip skaudžiai nekalba, nes, kaip mano tėvas sakydavo, jis gerai jautėsi ir čia, ir ten.
Jonas Mekas jaučiasi labai vienišas. Gal todėl ir neturi šeimos, kad neturi Tėvynės? "Išėjau į kelią pažiūrėt, ar žmonės nesugrįžta iš kelionės. Kelias bėgo tartum pienas, tiktai aš buvau vis vienas."
Arba H. Radauskas, kuris pasako labai svarbų ir esminį piliečiui, kūrėjui dalyką, lyg siūlydamas nieko nedaryti, bet..."Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos (...) Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju su vėju ir paukščiu, ir su medžiu baltuoju".
O koks taiklus, lyg į mūsų dienas avansu žiūrėdamas, 1922-aisiais buvo Faustas Kirša, negali atsistebėti: "Praskeikėt, kaip bernai, apsipešėt, kaip šiurpės, ir ne cilinderiai pritiktų jums, bet kurpės...Vardan tikros širdies geriau aulų degutas, negu narkotinės Europos saldžios putos..."
Na va, apie tas saldžias Europos putas jei prakalbome, tai kaip dabar meilę tėvynei jaučia tie šimtai jaunuolių, kurie patikėję iš aukštų tribūnų skambėjusiais raginimais grįžti iš emigracijos, nes Lietuvai reikalinga jų svetur įgyta patirtis ir žinios, dabar pramynė, vilties nematydami, darbo biržos slenksčius?
- Visų pirma juos išginė meilė tėvynei. Tai nebuvo verslo emigracija, išvažiavimo priežastys - kitos. Karo metu iš Lietuvos pasitraukusių inteligentų meilė gal būtų šiek tiek didesnė nei likusiųjų. Ji siejosi su galvojimu "O gal taip tėvynei bus geriau?".
Norėtųsi, kad meilę tėvynei būtų galima dabar pareikšti neišvažiuojant iš jos. Manau, ne bankų ar atominės elektrinės gelbėjimas, ne VEKS (Vilnius - Europos kultūros sostinė) intrigos turėtų būti politinės angažuotės akcentai, bet piliečiai, kurių elgsena byloja: kažkas Lietuvoje yra ne taip.
Žinoma, negalime perkelti Gandžio ar kokio Lukašenkos praktikų į Lietuvą, bet turime užtektinai galių tokį paprastą klausimą kaip emigracijos priežastys imti ir išspręsti. Tėvynės labui.
Tačiau kadangi lietuvio meilė lietuviui seniai žinoma kaip anekdotas, tai ir gyvename anekdotiškai. Pusė Lietuvos susikrovė lagaminus ir išvažiavo. Ir aš negirdžiu nieko, kas ketinama daryti, kad sugrįžtų.
Girdžiu apie partines rietenas, VEKS skandalus, žinutes apie Kaune sudegintą automobilį. Užtai ir gimė mintis pasitelkti didžiuosius tikruosius tautos autoritetus bei jų lūpomis priminti savo amžininkams, kad visų mūsų didysis rūpestis yra tėvynė Lietuva. Vienintelė ir neiškeičiama.
Tarkim, Lietuvos vėliava per "Žalgirio" varžybas mosuojantis vaikinukas po varžybų, jei komanda laimėjo, daužantis pakeliui vitrinas, irgi sakytų "myliu Tėvynę", ką Jūs į tai?
- Nieko čia neįtikėtino nėra. Matyt, žmogaus prigimtyje gyva: statau-saugau-ardau. Pergalė - statyba, tarpas po jos - sargyba, ardymas - noras sureikšminti tą pergalę. Vėliava galima tik pamojuoti, o kai ką padegsi, išdauši, sumuši - papildomas stiprus akcentas.
Kaip tik reikia pradėti rūpintis, kas kaltas, kad smurtas turi pakeisti džiaugsmą. Kodėl pergalės nelydi daina, šokis? Juk smurte kaip tik ir nėra meilės tėvynei. Jos nėra ir sulaužius parke suoliuką ar išdaužius šviestuvus. Pagaliau, alus gali būti pergalę lydintis dalykas, jei jo ne per daug.
Nusiteikimas, mokymas mylėti tėvynę reikalauja daug darbo šeimoje, mokykloje. Manau, ir mažiau negatyvių žinių turėtų būti spaudoje, kad tai nebūtų panašu į verslo planą provokuoti negerus įvykius. Kai rašo "mergaitės skrydis iš 11 aukšto", kas pasakyta? Skrydis - toks patrauklus dalykas, ar ne? Laikraštis gali būti ramus: sulauks naujų skrydžių, nes pats naudoja papildomų dirgiklių tautai pašiurpinti.
Noriu pasakyti, patys kuriam aplinkybes, kai norisi bėgti toliau nuo tėvynės, iš tos ašarų pakalnės.
Tada ir pasineri į Meką, Bradūną. Ir myli tėvynę.
Dėkoju už pokalbį.