Su J. Vaitkumi mes kalbėjomės po spektaklio „Permainų medis“, kurį pagal Nikolajaus Gumiliovo pjesę Rusų teatre pastatė jaunas režisierius Antanas Gluskinas, premjeros. Prieš šią premjerą buvo kita – spektaklio „Life–Life“, pastatyto pagal jauno dramaturgo Glebo Nagornij pjesę. Repertuaras po truputį atnaujinamas, kaip ir teatro gyvenimas apskritai.
– Girdėjau kad jūs netgi rinksite rusakalbių aktorių kursą Lietuvoje?
– Taip, pasiekiau, kad man leistų surinkti rusakalbių kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Anksčiau pas mus būdavo organizuojami seminarai, kuriuose iš Maskvos ir Sankt-Peterburgo atvykę pedagogai rengdavo sceninio judesio ir sceninės kalbos užsiėmimus aktoriams. Daugelyje rusiškų teatrų, veikiančių šalyse, kuriose didesnioji gyventojų dalis yra ne rusakalbiai, būtent ir Lietuvos Rusų dramos teatre, kyla problemų dėl rusų kalbos kokybės. Dažnai tai net ne aktorių kaltė.
Jie visi iš skirtingų, dažnai mišrių šeimų, žmonės kalba rusų, lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbomis. Tokiomis sąlygomis sunku išsaugoti švarią kalbą. Labai norėtume, jog šie aktoriai kuo daugiau laiko praleistų su sklandžia rusų kalba kalbančiais pedagogais. Tai ypatingai svarbu mano studentams. Atrodo, šioje srityje mane palaiko Rusijos teatro veikėjų sąjunga. Tai teikia vilčių, kad tokį kursą rinkti prasminga.
– O į savo seminarus pakviesite jaunuolius tik iš Lietuvos?
– Bus žmonių iš Rygos, Talino, Baltarusijos miestų, Kaliningrado ir, žinoma, Lietuvos. Vasario mėn. prasidės konsultacijos. O liepos mėnesį bus priėmimas, kaip ir priklauso, Muzikos ir teatro akademijoje. Mūsų laukia atsakinga užduotis – rasti jaunų žmonių, kurie tarnautų teatrui. Vien panagrinėjus priežastis, dėl ko žmogus nori būti aktoriumi, galima daug ką suprasti. Jei žmogus negali gyventi be aktyvaus kontakto su kitais žmonėmis, jei vis nori kažką įrodyti, kažkuo įtikinti, išaiškinti, klausinėti, jei jis turi „širdies ydą“ – užuojautą įžeistiems ir pažemintiems, poreikį juos apginti, – toks žmogus turi vidinę teisę būti aktoriumi. O jei į teatrą jis eina kaip į darbą, tuomet tai visiškai kita istorija. Ir tai didelė problema.
– Jūsų naujasis kursas bus tarsi placdarmas šiuo metu jūsų vadovaujamo teatro trupės papildymui?
– Taip, būtent taip. Į kursą bus priimta dvidešimt žmonių. Tai nemažai. Dvylika jaunų žmonių, baigę akademiją bus priimti į mūsų trupę. Tai beveik trečdalis trupės, ir už trejų–ketverių metų jie papildys teatrą. Tai svarbu ir mūsų teatrui, ir rusų diasporai, ir Lietuvos žiūrovui, nes nedažnai jam pasitaiko proga išgirsti normalią rusų kalbą. Reikia po truputį naikinti neraštingumą ir kompensuoti tai, ką praradome per nepriklausomybės metus.
Šiuolaikinis jaunimas gerai moka anglų kalbą, o rusų kalbos dažniausiai net nesupranta. Taip, mūsų istorija sudėtinga, tačiau atmesti rusų kalbą, kuri dažnai traktuojama kaip sovietinės epochos palikimas, yra neteisinga. Negalima ignoruoti ryšių, kurie sieja mūsų tautas. Šie istoriniai ryšiai vystėsi įvairiomis kryptimis ir lygiais. Politiniai įvykiai visada keistai veikia visuomeninį ir kultūrinį tautų gyvenimą. Tai reikia numaldyti ir grįžti prie normalaus bendravimo.
– Vienas estų režisierius man papasakojo, kad Estijoje norint gauti darbą privaloma mokėti ne tik anglų, bet ir rusų kalbą. Daugelis net samdosi repetitorius. Ar Lietuvoje irgi panaši situacija?
– Manau, kad taip. Jaunam žmogui visada sunkiau rasti gerą darbą, juo labiau jaunam specialistui – mokslininkui ar kitos profesijos atstovui. Šiandien sunku prasimušti. Juk viršūnėje laikosi žmonės, kurie neturi atitinkamos kompetencijos, tačiau turi partinių ar giminystės ryšių su „reikalingais“ asmenimis arba tiesiog juos pažįsta.
Tačiau galiausia ateis laikas, kai mes ir tai įveiksime. Lietuvoje valdininkų veiksmai peržengia bet kokias ribas. Mes galvojome, kad atkūrus nepriklausomybę į valdžią ateis lietuviai ir bus geriau nei sovietiniais laikais. Tačiau tapo šimtą kartų blogiau. Lietuvis-sovietų valdininkas bent bijojo partijos, visuomenės, CK, Maskvos, vietos valdžios. Jį dar kažkas galėjo suvaldyti. O dabartinis lietuvis valdininkas nebijo nieko.
– Atvirai pasakykite, ar turi Rusų teatras perspektyvų Lietuvoje?
– Jei teatrinė Rusų teatro kalba ras atgarsį žiūrovų širdyse, teatras bus reikalingas. Juk situacija, kurioje šiandien yra Rusų teatras – visiškai nauja. Šiandieninė patirtis negali būti lyginama su ankstesne, sovietinių laikų patirtimi Lietuvoje. Aplinkybės verčia mus mokytis prisitaikyti ir atgauti ne tik rusų, bet ir teatro kalbą. Originali, aistringa teatro kalba – jei mes išties kalbame apie teatrą, o ne apie politinę areną – gali būti įdomi ir dabartinėmis sąlygomis.
Negalima užsisklęsti savyje ir teigti, kad mes vaidinsime tik saviems ir tik rusų klasiką. Rusų teatras turi būti atviras ir lietuviams bei sugebėti pritraukti tuos 60 procentų rusų, kurie nevaikšto į teatrą. Kodėl? Todėl, kad atsibodo visos tos „o lia lia mergaitės“, visokios vulgarybės ir banalybės. Pavargo žmonės nuo tuščių pramogų. Ne visi juk nori kvatoti ir negalvodami virškinti riebų maistą.
Yra viena svarbi ir daug vilčių teikianti pusė – Rusų teatro repertuare daug spektaklių vaikams, į kuriuos susirenka pilna žiūrovų salė.
Prieš metus mes pristatėme Lietuvoje rusišką kiną. Publika susirinko ypatinga, buvo daug lietuvių. Tai nustebino, nes dabar visur, visose šalyse žiūrovai vienodi. Daugumai nereikia nieko intelektualaus. Publika nesupranta metaforų, be kurių aš neįsivaizduoju lietuvių režisūros. Visa tai daugeliui – tolimos planetos.
– Mane labai jaudina vienas klausimas, į kurį jau nesitikiu gauti teigiamo atsakymo. Ar mes mokomės iš svetimos patirties ar ne? Ar nuo Aristotelio ir Sokrato laikų mes tapome protingesni ir labiau humaniški? Kurlink mes judame – į beždžionių stovyklą ar link žmonių, kurie padėjo kažkokius pamatus? Dažnai pats teatras ir jo vadovai būna kalti dėl to, kad sekame paskui beždžionių bandą, kad esame mėsainių, sūrainių ir kitokio greito maisto nelaisvėje. Dabar viskas suvalgoma. Šekspyras taip pat paverstas animaciniu filmuku. Štai ką padarė pinigų cenzūra ir aukso veršio garbinimas.
Šiuolaikinis teatras iš esmės kaltas, nes nuleido kartelę, virto didžiuliu šou. Tai jau ne teatras. Liko tik pastatai. Ir publika pageidauja reginio ir nieko kito nepriima. Baisiausia tai, kad mes, tarnaujantieji teatrui, išskyrus vos kelis asmenis, išdavėme savo idealus ir kažkada duotą priesaiką. Mes juk irgi kaip gydytojai privalome duoti priesaiką, kad mums negalima dalyvauti su profesija nesuderinamuose dalykuose.
Neįsivaizduoju, kad Smoktunovskis kasdien eteryje reklamuotų sauskelnes, tamponus ar muilą, o vėliau vaidintų „Hamlete“. Įsivaizduokite, kad chirurgas, norėdamas prisidurti prie atlyginimo, papildomai dar dirbtų kiaulių fermoje. Visur jaučiu antisanitarines sąlygas. Viskas leidžiama. Ir štai turime rezultatą. Jokių kriterijų. Nėra net Dievo virš galvos. Vien tik palaido zoologijos sodo jusliniai susižavėjimai, begalinis judrumas ir laisvė. Štai mes ir tampame savo laisvės vergais, laisvės, kurios taip ir neišmokome valdyti.
– Ar tokiomis sąlygomis reikia radikaliai gydyti teatrą?
– Ir ne tik teatrą. O kaip gydyti? Įmintas į purvą ir į šiukšlyną išmestas vertybes reikia savo rankomis pakelti, nuvalyti, atsiprašyti ir grąžinti ten, kur jos turi būti – į bažnyčią, šeimą, mokyklą, kasdienį žmonių gyvenimą ir profesinę etiką. O juk šias vertybes gėda ir vardinti – jas visi žino, ir, ačiū Dievui, kai kurie žmonės jas puoselėja. Tai padeda mus išlikti ir net suteikia viltį, kad sugebėsime apsivalyti.
– Jūs jau beveik metus vadovaujate Rusų teatrui. Ar sunkus buvo jums šis apsisprendimas? Ir kaip į jį reagavo Lietuvoje?
– Trylika metų laisvoje Lietuvoje aš priverstinai gyvenau kaip teatro valkata. Visuomet norėjau valdyti ilgai trunkantį teatro kaip gyvo organizmo procesą ir statyti tai, kas, mano nuomone, atitinka visuomenės interesus ir yra aktualu, o būtent to negalėjau daryti. Dėl partinių valdininkų intrigų buvau priverstas važinėti po teatrus, kuriuose mano spektaklių likimas nuo manęs nepriklausė ir svetimo teatro kontekste jie atrodė ir jautėsi svetimi.
Šių spektaklių likimas tragiškas. Jų greitai neliko. Mane išmetė iš proceso, nes teatras pavojingas. Jokia valdžia netoleruoja stipraus teatro, kaip silpnas karalius negali pakęsti stipraus juokdario. Kodėl teatrams ėmė vadovauti džiazo muzikantai, sportininkai, chorvedžiai, veterinarai – kas tik norite, bet ne režisieriai. Vis dar gaji didžioji Lenino nuostata – kiekviena virėja gali vadovauti valstybei. Nežinau kaip yra Rusijoje, tačiau partiniam valdininkui galvojantis, matantis ir analizuojantis teatras kelia nerimą.
– Dirbti teatre ir jam vadovauti – labai sunkus darbas, sukeliantis neatlyginamus emocinius nuostolius. Šiuo metu ir finansinė padėtis nelengva, o jūs drąsiai žengiate į priekį...
– O ką reiškia finansai? Neturtingas teatras dar geriau. Teatras nėra dekoracijos ir techninė įranga. Gyvas teatras negali tylėti ir laukti, kol jam suteiks ar nesuteiks finansavimo. Tai nėra tikrojo teatro esmė. Visa tai išorės blizgučiai.
– Ar jums liks galimybių dirbti dar kur nors be Rusų teatro? Ar nebus per ankšta viename teatre?
– Ne. Kartu su Sankt-Peterburgo teatru „Baltijos namai“ pastatėme „Juodąjį strazdą“. Spektaklis bus rodomas ir čia, ir Peterburge. Iš lietuvių pusės jame vaidina aktorius Vladas Bagdonas. Projekte taip pat dalyvauja „Baltijos namų“ aktorė Daša Stepanova, mūsiškio Rusų teatro aktorė Liudmila Gnatenko ir Irina Laurinovič iš Rimo Tumino teatro. Balandžio ir gegužės mėnesiais Lietuvos Rusų dramos teatre įvyks dvi premjeros – aš išleisiu A. Gribojedovo „Vargą dėl proto“, o Algirdas Latėnas parodys G. Gorino pjesę „Juokdarys Balakirevas“. Rudenį pasirodys A. Puškino „Jevgenijus Oneginas“.
– Nematėte Anatolijaus Vasiljevo spektaklio pagal „Jevgenijų Oneginą“?
– Nemačiau, taip pat nemačiau ir Rimo Tumino Maskvoje pastatyto „Vargo dėl proto“. Kitų režisierių pastatymai mano matymo ir požiūrio į šią pjesę nepakeis.
– Ar jūs galite laisvai rinktis repertuarą?
– Kol kas taip. Mes patys galime nuspręsti. „Geranoriai“ skleidžia gandus esą aš atėjau tam, kad sunaikinčiau Lietuvos Rusų teatrą. Kalba, neva aš noriu, kad rusiški spektakliai būtų išversti į lietuvių kalbą, o Lietuvos teatrų gastroliniai spektakliai – į rusų kalbą. Dar mane plūsta dėl to, kad iš dalies atsisakiau nuomoti teatro patalpas rusų diasporos saviveiklos kolektyvams. Tačiau mums nelengva sutalpinti visus norinčius pasirodyti scenoje, juk saviveiklos kolektyvų ir būrelių yra labai daug.
Reikia suprasti, kad tai profesionalus teatras, o ne paslaugas teikianti įmonė. Taip ir sklinda pikti gandai, neva teatrui vadovauja lietuvis, kuris pažeidinėja rusų teises. Norėtųsi, kad Vilniuje pagaliau būtų pastatyti Maskvos namai, kurie padėtų suvienyti Lietuvos rusus, kur jie galėtų kurti ir rodyti savo meną, organizuoti renginius. Apie tai kalbama jau dešimt metų, tačiau ši idėja kol kas egzistuoja tik kaip projektas.
Ir štai dar kas svarbu. Aš manau, kad mums visiems, visoms tautoms – ir rusams, ir lietuviams – būtina permąstyti istoriją, kaip tai padarė Vokietija. Mums reikia daug ką peržiūrėti ir įvertinti iš naujo. Manau, tai ir teatro užduotis.
Žinau kodėl pasiryžau šiai naujai veiklai. Nesu tikras, kas iš to išeis, tačiau verta pamėginti kažką padaryti dėl savo tėvų, kurie, per nacių okupaciją rizikuodami gyvybe, dvejus su puse metų slėpė rusą kareivį Vasilijų. O kiek rusų padėjo į Sibirą ištremtiems lietuviams? Aš žinau: paprasti žmonės bėdoje ir nelaimėje paprasčiausiai peržengdavo nacionalinės priklausomybės ir ideologijų barjerą ir tiesiog padėdavo vieni kitiems.
