Prieš dvi dešimtis metų šio straipsnio autoriui teko su grupe bendraklasių lankytis ekskursijoje Čiobiškyje. Mums, tuometiniams penktokams, didžiausią įspūdį paliko „vaikų kalėjimas“ – buvusiame dvare įrengta specialioji mokykla, kurioje buvo laikomi beveik du šimtai berniukų iš visos Lietuvos. Tąsyk mums parodė ir spygliuota viela apraizgytas tvoras, ir karcerius, į kuriuos pakliuvę neklaužados buvo maitinami duona ir vandeniu. Buvo šiurpoka. Ne mažiau pašiurpo prieš aštuonerius metus čia apsilankęs Valdas Adamkus. Prezidentas tada pasmerkė įstaigos auklėtiniams taikomas bausmes. „Tai yra netoleruotina civilizuotoje visuomenėje ir nedelsiant keistina“, – sakė šalies vadovas. Ir išties, Prezidento žodžiai nenuėjo vėjais. Iš buvusio „kalėjimo“ atributų teliko budėtojas poste prie vartų. Ir įstaigos iškaba jau kitokia: „Čiobiškio vaikų socializacijos centras“. Auklėtinių čia dabar yra dešimteriopai mažiau nei sovietmečiu.
„Šiuo metu mes globojame 20 berniukų nuo 14 iki 18 metų, kurie pas mus patenka teismo sprendimu. Tai asocialaus būdo, valkataujantys, dažniausiai nusikalsti linkę vaikai. Galime priimti iki 30 auklėtinių. Vaikai pas mus patenka iš visos Lietuvos“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė centro direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Mickevičius. Anot jo, globotiniai auklėjami tik pedagoginėmis priemonėmis, karceriai jau seniai tapo istorija.
Našlaitis rado antrąją tėviškę
Iki 1965 m., kai buvo įkurta specialioji mokykla, buvusiame Čiobiškio dvare veikė įprasti vaikų namai. Vienas jų auklėtinių – Vytautas Mašalas – po daugelio metų sugrįžo į Čiobiškį, kuris jam tapo kone gimtuoju miesteliu.
„Esu kilęs iš visai kito Lietuvos krašto, Pasvalio rajono, nuo pat Latvijos sienos. 1949 m. kažkas padegė mūsų sodybą, tėveliai žuvo. Likome septyni našlaičiai. Jauniausiai sesei tebuvo devyni mėnesiai. Mus, tris mažiausiuosius, atvežė į Čiobiškio vaikų namus. Užaugęs daug metų gyvenau Vilniuje, o prieš kurį laiką greta Čiobiškio įsigijau sodybą ir pradėjau ūkininkauti“, – pasakoja V.Mašalas. Dabar vyras kartu su sūnumi verčiasi daržininkyste, augina javus. Ūkininkas prisipažįsta – mielai priimtų į darbą vieną profesionalų traktorininką, mokėtų tūkstantį litų, bet neranda tinkamo žmogaus: vieni geria ir jau nepajėgia normaliai dirbti, o kiti, gyvenantys tvarkingai, turi savo ūkius.
Čiobiškiečiai dirba daugiausia savo ūkiuose arba biudžetinėse įstaigose. „Deja, ekonominė krizė palietė ir mūsų nuošalų miestelį. Vienintelė didesnė verslo įmonė, pynusi adventinius ir kitokius vainikus, dalį produkcijos eksportavusi į užsienį, išleido darbuotojus nemokamų atostogų“, – guodėsi bendruomenės pirmininkė Regina Ambrozienė.
Čiobiškio bendruomenė – viena aktyviausių Širvintų rajone. Anot Čiobiškio kultūros namų direktorės Vidos Dambrauskienės, čiobiškiečiai – lyg vienas kumštis. Apie dešimtis bendrų renginių, projektų būtų galima pasakoti valandų valandas. Dabar didžiausias miestelio bendruomenės rūpestis – nuo privatizavimo išsaugotą sklypą Neries ir Musės santakoje paversti miestelio poilsiaviete ir paplūdimiu.
Partizanų slėptuvė – palėpėje
Pačiame Čiobiškyje ir ne viename aplinkiniame kaime stovi paminklai ir kryžiai čia žuvusiems partizanams atminti. Čiobiškis pokario metais garsėjo kaip partizanų kraštas. Būtent čia buvo žymaus partizanų vado Jono Misiūno-Žalio Velnio ir jo rinktinės vyrų pagrindiniai štabai ir bunkeriai. Atminimo lenta ant vieno vaikų socializacijos centro pastatų skirta 1945 m. kautynėse su enkavėdistais žuvusių keturių Didžiosios Kovos apygardos štabo narių atminimui.
„Gana neįprastoje vietoje – pastato palėpėje – partizanai buvo įsirengę savo slėptuvę. Deja, juos kažkas išdavė, ir nelygiose kautynėse su stribais partizanai žuvo. Čiobiškio kapinėse ilsisi ir 1945 m. žuvusi partizanė, J.Misiūno-Žalio Velnio žmona Ona Misiūnienė“, – pasakoja R.Ambrozienė.
Vaikštanti miestelio istorijos enciklopedija, pensininkė, ilgametė pagrindinės mokyklos direktorė Vladislava Dalinkevičienė Čiobiškio pasididžiavimu vadina miestelio architektūrinį paveldą. „Pačiame Čiobiškio centre, šalia senojo vandens malūno, stovi bene svarbiausias miestelio simbolis – įspūdingas baltas arkinis tiltas per Musę, atidarytas 1934 m. ir pavadintas Dariaus ir Girėno vardu. Jį pastatė rangovų pasamdyti specialistai ir beveik pusšimtis Čiobiškio ir aplinkinių kaimų vyrų“, – pasakoja V.Dalinkevičienė. Miestelis garsėja ir klasicistinės architektūros paminklais. XIX a. pradžioje dvarininko Jono Krizostomo Pilsudskio lėšomis buvo pastatytas puikus (dabar – gerokai apšepęs) dvaro pasatų ansamblis ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Manoma, kad ją, o gal ir dvaro pastatų ansamblį projektavo garsusis architektas, Vilniaus katedros bei rotušės projektų autorius Laurynas Stuoka-Gucevičius.
Keltas laukia vasaros
Per siaurą Musę tiltą pastatyti pavyko, o štai plačios Neries krantai tiltu ties Čiobiškiu taip ir nebuvo sujungti, nors projektų būta. Tačiau turistams dar didesnė atrakcija yra keltas per Nerį.
„Keltą 1923 m., pasamdę specialistą iš Jonavos, pastatė du kaimynai: Dzevaldauskas ir Raudeliūnas. Šis keltas unikalus savo mechanizmu, kurį varo pati upės srovė“, – pasakoja V.Dalinkevičienė. Anot jos, keltas gali perkelti iki 5 tonų sveriančius automobilius.
Dabar keltas žiemoja greta keltininko sodybos, kitame Neries krante. Vasarai atėjus, keltas vėl turėtų pradėti veikti, tačiau čiobiškiečiai nuogąstauja, kad tai gali ir neįvykti – miestelio įžymybei iškilo pavojus sunykti.
„Keltas yra privati nuosavybė, jį eksploatuojantis žmogus moka už patentą, samdo darbininką. Dabar savininkas nusprendė parduoti sodybą, o kartu – ir keltą“, – sakė R.Ambrozienė. Anot jos, kol kas neaišku, ar keltas, kuriuo perkelti automobilį pernai kainavo 10 litų, šiemet vėl tarnaus čiobiškiečiams ir miestelį vis gausiau lankantiems turistams.
