Penkis koncertus smuikui Mocartas sukūrė Zalcburge, kai buvo įdarbintas arkivyskupo Jeronimo Franco Jozefo fon Koloredo-Mansfeldo (beje, darbas Zalcburgo rūmuose Mocartui išties patiko, nepaisant menko atlyginimo – tikriausiai, tuo laikotarpiu jis būtų baigęs savo klajones, susijusias su darbo paieška, jeigu ne begalinis noras kurti operas ir matyti jas statomas). Tuo metu genijui tebuvo devyniolika metų, jis sukūrė šiuos koncertui tiesiog sau ir apie vieno iš šių koncertų atlikimą raportavo laiške savo tėvui: „Aš grojau taip, lyg būčiau didžiausias smuikininkas visoje Europoje“. Tėvas į tai jam atsakė: „Tu ir pats nežinai, kaip gerai tu grieži smuiku; jei tik tu patikėtum savimi, tu grotumei su energija, visa savo širdimi ir mintimis, iš tikro taip, tarytum būtumei pirmas smuikininkas Europoje“.
Minėti koncertai nėra tokie techniškai sudėtingi kaip Johaneso Bramso ar Liudvigo van Bethoveno, tačiau mocartiškasis tyrumas iškelia savų reikalavimų – solistas neturi teisės sugadinti nei vienos natos, kadangi perregimame audinyje kiekviena jų yra pernelyg akivaizdi ir reikšminga. Mocarto sudėtingumas – lengvas skambesys. Tol, kol žaidimas šiuo grakščiu stiliumi vyksta pagal taisykles, klausytojai mėgaujasi nepakartojamu muzikos nesvarumo efektu.
