Tuo pačiu tai – tarytum manifestinis jaunųjų „Utopijos“ teatro aktorių priartėjimas prie savo kartos, kurį simboliškai išreiškia naujojo teatro lokacija: šokio teatras patenka į M.K.Čiurlionio Menų ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklų sudaromą trikampį. Ši vieta, neabejojama, taps ne tik jaunimo traukos centru, bet ir teatro žiūrovų mėgiama vieta.
Spektaklis „Dekalogas“ – sukurtas Dešimties Dievo įsakymų tema. Žiūrovams iš karto galinti kilti asociacija su didaktišku arba paraidžiui krikščionišką pasaulėjautą teigiančiu spektakliu – nėra teisinga, rašoma teatro pranešime spaudai.
„Kai Viktorija Kuodytė pernai pasiūlė studentams „Dekalogo“ temą, niekas net negalvojo apie spektaklį. Aktoriai kūrė situacijas, galvojo, kaip scenoje atskleisti tuos Dievo įsakymus nedaryk to, taip nesielk; pradžioje jie sukūrė galybę plakatiškų ir tiesmukų etiudų, tiesiogiai iliustruojančių Dekalogo tiesas. Vėliau, patys suprato, kad „Dekalogas“ yra visur: kiekviename žingsnyje, kiekvienoje gyvenimo situacijoje ir kartu – kiekvienoje pjesėje“, - apie spektaklio sukūrimo aplinkybes pasakoja režisierius G.Varnas.
Būtent šis jaunų aktorių kūrybiniame procese įvykęs atradimas, jog Dievo įsakymai nėra vien sausas, rašytinis moralinių normų rinkinys, o realiai ir įvairias pavidalais kiekviename žmogaus žingsnyje sutinkama gyvenimo praktika, nulėmė ypatingą spektaklio formą.
Scenografės Martos Vosiliūtės scenoje sukurtas vieno iš niūrių Vilniaus tarpuvarčių vaizdas, spektaklio personažus sutelkia į vieną erdvę – savotišką kiemą, kuriame pasakojamos skirtingų veikėjų istorijos. Jos – ne pasiskolintos iš literatūros kūrinių, o gimę iš jaunų aktorių patirties bei girdėtų jų pasakojimų.
Lapkričio mėnesio viduryje Vilniuje, Menų spaustuvėje, pasirodžiusi „Dekalogo“ premjera sulaukė didžiulio publikos – ypač studentų, aktorių bendraamžių – palankios reakcijos. Spektaklyje pristatomi skaudūs „Dekalogo“ veikėjų susidūrimai su prarasto Dievo apraiškomis, pateikiami su humoru ir sąmoju, pasitelkiant jauno žmogaus įžvalgas.
Aktorių veikėjai kalba šnekamąja kalba, neretai gatvės slengu: tačiau už „žemojo“ šnekamosios kalbos stiliaus slypinti poezija ir filosofinis lygmuo – lengvai atpažįstamas ir suprantamas dabartinei dvidešimtmečių kartai.
Visgi jaunųjų aktorių spektaklis kurtas „prižiūrint“ režisieriui G.Varnui, kurio subtilų įsikišimą pastebi teatro kritikas Ridas Viskauskas: „G. Varnas nebūtų savimi, jei tokiai niūriai medžiagai be pradžioje minėtos ironijos nesuteiktų truputėlio lengvos mistikos ir poezijos. Turiu galvoje bomžiukų „Ryžo“ (M. Repšys) ir Zylės (E. Gudavičiūtė) scenas apleisto namo palėpėje. Jos vyksta scenos gilumoje, atskirtos nuo gyvenimo šiapus. Tiedu veikėjai užsiima beprotišku dalyku – mėgina saldainiais į paruoštus „spąstelius“ įvilioti... angelus“ (Literatūra ir menas, „Kur išskirdo angelai...“, 2008 11 28 )
Spektaklis išsiskiria ryškiais jaunųjų aktorių – būsimų scenos profesionalų – vaidmenimis ir scenine branda : „Šių žmonių nuskriaustųjų, pažemintųjų – istorijos kuriamos ypač atsakingai, jų kaltei, nuopuoliui įvertinti paliekama erdvės, jos reikia mūsų minčiai, įsigilinimui, interpretacijai, vertinimui.
Iš būrio jaunųjų utopistų ypač išsiskiria trys kurso aktorės – Eglė Špokaitė, Emilija Latėnaitė ir Elzė Gudavičiūtė. Ant šios „šventosios trejybės“ pečių gulė rimta atsakomybė – aktorės kuria po tris keturis visaverčius vaidmenis, jų veikėjos lemia ne tik bendrą emocinį spektaklio toną, kiekviena jų yra lyg įsikūnijusi emocija, lyg įkūnyta viena iš Dekalogo tiesų,“ – rašė kritikė Ingrida Ragelskienė (Literatūra ir menas, „Apie žmones ir truputį apie angelus“, 2008 11 28)
Spektaklio dramaturgiją kūrė Audronis Liuga ir Gintaras Varnas, kostiumus – Jolanta Rimkutė, scenografiją – Marta Vosyliūtė, muziką parinko - Giedrius Puskunigis. Vaidina talentinga teatro „Utopia“ aštuoniukė: Ainis Storpirštis, Dovydas Stončius, Elzė Gudavičiūtė, Emilija Latėnaitė, Eglė Špokaitė, Marius Repšys, Vidas Bareikis, Vainius Sodeika.
Spektaklis bus rodomas 2008 m. gruodžio 27 ir 30 d. 19 val. M.K.Čiurlionio Menų Mokyklos šokio teatre.
