Suspėti – genuose
„TV bokšto“ kalbintas televizijos ekspertas pripažino kartais ir pats susimąstantis, kaip visur suspėja. „Mano tėvas buvo ūkininkas, stalius, smuikininkas, visų galų meistras. Ir dabar vis susimąstau, kaip jis visur spėdavo, kaip aš spėju... Čia tikrai bus genetika, ne kitaip. Tačiau jau nebeplanuoju laiko toli į priekį, gal tik kokiam mėnesiui. Seniau ir pusmečiui, metams darbus numatydavau. Esu pensininkas, juk galiu ir truputį pailsėti“, – tvirtino S.Valiulis.
Gausybę darbų aprėpiantis vyriškis prie žydrųjų ekranų praleidžia mažiausiai šešias valandas per dieną, tačiau ir tysojimas prie televizoriaus S.Valiuliui – ne poilsio, o darbas. Jo kandžios kritikos apie šių laikų televizijos produkciją gerbėjai gali pasiskaityti didžiausiuose šalies dienraščiuose. „Trylika metų apie televiziją komentarus rašau, dabar juos spausdina net du laikraščiai. O įspūdžių dar lieka, patikėkite, tiek pat galėčiau prirašyti. Apie tai, kas rodoma, galima kalbėti ir kalbėti. Atsipalaiduoti žiūrint televizijos laidas nebemokėčiau, net jei ir norėčiau – vis tiek atrandu, ką pasiimti pamąstymui, negaliu nuo darbo atsiriboti. Nebent įsijungus muzikinius kanalus, nes juos žiūrint galvoti nereikia“, – kalbėjo kritikas.
S.Valiulio teigimu, televizija yra labai galinga jėga. Juk ne veltui žydruosiuose ekranuose šmėžavę pramogų verslo atstovai taip užkariavo lietuvių simpatijas, kad jiems net politika buvo patikėta. Tačiau toji jėga gali ir pražudyti, tad kritikas pataria būti apdairiems.
„Televizija – didžiulė jėga, iškelianti net į valdžią. Taip pat Italijoje ir Silvijus Berluskonis juk iškilo. Ir Arūnas Valinskas puikiai televiziją valdyti mokėjo, ne veltui buvo pirmasis puikus karjeristas komercinėje televizijoje. Mokėjo prie žmonių prieiti, gerus prizus dalino – taip produktą ir susuko. Gaila, kad tokie žmonės į valdžią nuėjo – gerų šoumenų televizijoje trūksta. Aišku, priaugs naujų, kol „Dviračio šou“ savo kūrėjus parodijuos. Beje, ir labai vykusiai, ypač A.Valinską. Gerai, kad dar Algis Ramanauskas su Rimu Šapausku liko, ir jų peliukai“, – tikino pašnekovas.
Pagirtų Deivį
Televizijos ekspertas pripažino bijantis, kad nūdienos televiziją baigia užkariauti serialai, nors yra ir gerų. Pavyzdžiui, S.Valiulis neretai pažiūri „Nekviestą meilę“.
„Naujieji netraukia – geriau jau „Nekviestos meilės“ penkis šimtus serijų žiūrėsiu. Juk ten ir aktorė Gražina Baikštytė darbo surado: dejavo, dejavo, kad jo nėra, o, žiūriu – jau su Rimantu Bagdzevičium bučiuojasi“, – šypsojosi kino žinovas.
S.Valiulis vienpusiškai televizijos rodomo produkto vertinti neskubėjo – yra ir gerų, ir prastesnių laidų. Viena paskutinių jo matytų, kurios kūrėjus kritikas išbartų, būtų Lino Ryškaus vedama nauja LTV2 kanalo kultūrinių kelionių laida „Esamasis laikas“.
„Sumanymas laidos gal ir geras – surinkti šalies kultūros perliukus, bet žiūrėti nelengva. Kas iš to, kad, pavyzdžiui, privažiuoja prie A.Smetonos dvaro ir nuvažiuoja? Gal vėliau patys įsivažiuos? Nors naujų gerų laidų apie meną, kultūrą atsirado. O pagirti galėčiau, gal ir keista, Deivį ir „Mūsų dienos – kaip šventė“. Puiki laida – geri ir jos reitingai, ir senos žvaigždės gali padainuoti. Tikras džiaugsmas pensininkams. Džiaugiuosi ir tuo, kad išnyko visokie čiuožimų ir šokimų projektai: ir taip pakanka tokių pramoginių laidų LNK ir TV3 kanalams varžytis. Nors gerai, kad atsirado „Triumfo arka“, – svarstė televizijos ir kino kritikas.
Beprotybė – įdomu
Pašnekovas neneigė pažiūrintis ir laidas, akivaizdžiai nustatančias žiūrovo kvailumo lygį – pavyzdžiui, „Detektyvus“ ar „DiArchy kodą“. S.Valiuliui tiesiog įdomu, kokių dar laidų kūrėjams išeina beprotybių sugalvoti.
„Ten tai jau mūsų kvailumo lygį parodanti fantastika, visiškos beprotybės, kuriomis, įsivaizduokit, dar yra tikinčiųjų. Pavyzdžiui, turim vyrą, kuris pagimdys už milijoną, ar beždžionžmogius. Ir „DiArchy“ kvaila tikėt. Kokia ten magija? Lietuvos ragana Vilija Lobačiuvienė yra magija, o „DiArchy“ – cirko artistai. Kas gali tikėti, kad Arvydas 15 minučių po vandeniu išbuvo grandinėmis surakintas, jei net visą gyvenimą plaučius treniravę perlų rinkėjai sunkiai 5 minutes ištveria? Prie projekto ir Arūnas Valinskas rankas prikišo, o tai daug ką pasako“, – kalbėjo S.Valiulis.
Pripažinęs, kad vis dėlto mieliau renkasi meninę vertę turintį televizijos produktą, kritikas patikino, jog tokių laidų ar filmų įmanoma žydruosiuose ekranuose išvysti. Vieni iš jų – Pjero Paolo Pazolinio filmai.
„Drąsus žingsnis buvo P.P.Pazolinio filmus parodyti, puiki proga pasitaikė juos įsirašyti. Laukiu ir nelabai tikiu, kad bus išdrįsta į eterį išleisti vieną erotiškiausių jo darbų – „Salo, arba 120 dienų Sodomos“. Gerų filmų iš tiesų parodo visi kanalai, net ir tie mažiau žiūrimi“, – sakė pašnekovas. S.Valiulis pasidžiaugė ir dar viena erotikos nestokojančia laida – „Super L.T.“ Vyriškio tikinimu, iš jos įmanoma pasisemti daug medžiagos seniai puoselėjamoms idėjoms realizuoti – įkurti erotikos muziejų. „Ten jau pati laida – vietoj erotikos muziejaus. Iš tokių eksponatus ir reikia rinkti“, – tikino kritikas.
Pornografijos nedraus
Erotikos muziejaus idėjos puoselėtojas išdavė: yra nemaža tikimybė, kad muziejus bus įkurtas būtent Panevėžio krašte, viename tarp mūsų miesto ir Pasvalio esančių dvarų.
„Svarstome apie to dvaro įsigijimą, nors pasiūlymų sulaukiau ir iš kauniečių, šiauliečių. Nusprendžiau, kad erotikos muziejaus atėjo pats laikas: juk šalyje krizė, visi puls daiktus pusvelčiui atidavinėti. Ką jau turiu sukaupęs, negaliu išduoti. Žinote, kaip vagys mėgsta tokią informaciją, todėl kolekcininkai girtis negali“, – aiškino S.Valiulis.
Kino eksperto tvirtinimu, erotinio muziejaus idėja anksčiau ar vėliau vis tiek bus įgyvendinta – juk būtent taip buvo sutarta su buvusiu šoumenu A.Valinsku: „Mes kartą BTV etery diskutuodami nusprendėm, kad jau atėjo laikas baigti Lietuvoje pornografijos draudimą suaugusiesiems. Nežinau, ką jis dabar galvoja, kai yra Seimo pirmininku, bet aš nuomonės nepakeičiau. Tuo labiau kad viena keramikė yra pasakiusi, jog visą Seimą nuogą gali nulipdyti. Labai įdomu būtų.“
Tačiau S.Valiulis gyvena ne vien idėjomis apie erotikos muziejaus įkūrimą ar televizijos rodomų laidų, serialų, filmų analizavimu: jis randa laiko ir poilsiui. Vienas mėgstamiausių – knygų ir žurnalų kaupimas bei skaitymas. Atkurtoje tėvo bibliotekoje kino ekspertas turi daugiau nei 20 tūkstančių knygų ir daugybę net pokario laikų žurnalų, juos skaityti gali trylika kalbų.
„Labai vertinu anglų, rusų – kiek „pigesnė“. Pavyzdžiui, galiu skaityti serbų ar kroatų kalbomis, jų specialiai mokiausi, nes sovietmečiu labai daug įdomios spaudos tomis kalbomis buvo. Iš tiesų nėra labai daug knygų, kurios būtų vertos nuo pradžių iki galo skaityti. Verta ar ne, dažniausiai apsisprendžiu pervertęs turinį, skyrelius. Viena mano mėgstamiausiųjų, kurią skaičiau keletą kartų nuo pradžios iki galo – Marselio Prusto „Prarasto laiko beieškant“. Vis tebeskaitau Vinco Kudirkos satyras, jos yra pačios geriausios, Vaižgantas patinka. Klasika. Iš naujesnių vertinu Sigitą Parulskį – jis už Juozą Erlicką geresnis. Deja, atsisveikiname su politinės satyros meistru Vytautu Petkevičiumi. Sunku geriausius į kalvelę suguldyti ir naujų laukti“, – kalbėjo S.Valiulis.
Pailsi po medžiu
Pats įdomiausias kino kritikui laisvalaikio praleidimas – drauge su anūkais: „Žiūriu su jais animaciją ir jie mane moko, kaip reikia ją vertinti. Anūkai viską iš karto išmoksta, tačiau sugeba kaskart į tą patį naujai pažvelgti. Va, čia tai puikus kritiko bruožas.“
Anot S.Valiulio, pavyko atrasti dar vieną atsipalaidavimo būdą, kurį jau nuo seno žinojo ir propagavo lietuviai – poilsį po pasirinktu medžiu.
„Kiekvienas medis kitaip veikia savijautą, sveikatą – širdį, plaučius ar smegenis. Ne veltui Lapinas po liepa sėdėjo. Ir aš taip mėgstu. Tik patarčiau nesėst po vienišu griaudžiant perkūnui – taip sveikatos nepasitaisysit, žaibas dar nudės“, – pamokė pašnekovas.
Panevėžio kino teatre „Garsas“ apsilankęs „TV bokšto“ kalbintas S.Valiulis teigė esantis nusiteikęs ypač romantiškai ir nostalgiškai: ne tik dėl jam tinkamiausio oro, bet ir gražių prisiminimų.
„Aišku, gal nesu dabar labai fotogeniškas, juk kakta praskelta. Bet čia taip šiuolaikinis mokslas atrado: dar senovės inkai tikėdavo, kad pro skylę galvoje religinės idėjos gimsta. Man net kaktos skelti nereikėjo, viską Dievas sutvarkė. O šiaip jaučiuosi lyg romano „Patriarcho ruduo“ veikėjas, turiu apie ką pamąstyti: spalį atšvenčiau septyniasdešimtį, esu gimęs rudenį, mano gyvenime – jau ruduo, toks oras, koks yra dabar, mane ypač gerai nuteikia, sniego gali ir nebūti. Ir džiaugiuosi, kad „Garse“ apsilankiau, juk čia tiek vakarų praleista, paskaitų vesta, atsimenu, kokie kino festivaliai vyko. Mirsiu neužmiršiu, kaip Vaclovas Blėdis paskutinį kartą į sceną lipo. Ir Šarūno Barto sūnų čia buvau atsivežęs. Net vieną atidarymą atsimenu su lazerių šou. Man labai mielas senasis „Garsas“, – kalbėjo kino ekspertas.
