Apdovanojimo nesureikšmino
Šiemet IV nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ įvertinti geriausi spektakliai ir menininkai. Tarp jų – gausus būrys ir panevėžiečių. Festivalio vertinimo komisija apdovanojimus skyrė Juozo Miltinio dramos teatro aktoriui Albinui Keleriui už Anupro Saladžiaus vaidmenį režisieriaus Juliaus Dautarto „Senojo gluosnio pasakojimuose“, dailininkui, teatro „Menas“ direktoriui K.Vaičiuliui už to spektaklio scenovaizdį. Nors menininkas pirmą kartą gavo „Versmės“ apdovanojimą, jis to nesureikšmina. Sako, kad jam svarbesni dar studijų laikais gauti įvertinimai. „Esu gavęs ne vieną apdovanojimą, tačiau jaunystėje vertinimai man buvo reikšmingesni. Tarybiniais metais, dar būdamas Vilniaus dailės akademijos penktakursis, esu gavęs vokiečių premiją už spektaklį „Adomas veda Ievą“.
Mokslų dar nebuvau baigęs, o jau pradėjau rinkti apdovanojimus. Dabar viskas atsistojo į savo vietas. Ir tie apdovanojimai – natūralus dalykas. Dirbi ir tikiesi, kad tai bus įvertinta. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Nors tu ir labai daug jėgų įdėjai, spektaklis ne visada gali būti įvertintas. Tačiau, kai pakyla uždanga, matau ir jaučiu, kad viską padarėme labai gerai. Sėkmingą spektaklį irgi galima vadinti apdovanojimu“, – sakė K.Vaičiulis.
Kiek mažiau nei per trisdešimt scenografo darbo metų dailininkas yra sukūręs 80 spektaklių scenovaizdžių.
Kritikai meluoja?
Šiemet „Versmės“ apdovanojimas skirtas ir režisieriui Jonui Vaitkui už pjesę „Literatūros pamokos“, režisuotą ir pastatytą Panevėžio teatre „Menas“.
„J.Vaitkaus pelnytas apdovanojimas parodo, kad mūsų teatras pasiima labai gerą dramaturgiją“, – teigė K.Vaičiulis.
Dailininkas J.Vaitkaus spektakliui „Literatūros pamokos“ taip pat kūrė scenovaizdį. Kadangi stengėsi scenoje išvengti primityvių detalių, tiek scenografija, tiek pats spektaklis buvo statomas net kelis kartus.
„Čia – kaip ir sporte. Kartais iki pergalės sportininkams pritrūksta sekundės. Taip jau ne vieną kartą buvo ir mums su spektakliu „Literatūros pamokos“. Rokiškio, „Versmės“ festivaliuose mums pritrūko vieno balso. Šį spektaklį žiūrovai priėmė labai šiltai. Be to, galiu pasakyti, kad kritikai kartais mėgsta meluoti, tačiau apie tai išduoda jų akys. Pavyzdžiui, per „Versmės“ festivalio pertrauką su kritikais susėdome prie puodelio kavos ir sulaukėme labai gerų, nuoširdžių pagyrimų. Bet taip nebūna, kad viskas gerai, o kitą dieną tave su žemėm sutrypia“, – įsitikinęs K.Vaičiulis.
Svarbiausia sutarimas
K.Vaičiulis pripažino, kad kone svarbiausias kūrybos procesas vyksta po pirmojo pokalbio tarp scenografo ir režisieriaus. Tuomet abu menininkai pasidalina savo mintimis ir idėjomis. „Svarbiausiai, kad aš nepadaryčiau komedijos, o režisierius – tragedijos. Arba atvirkščiai“, – šypsosi dailininkas.
Kaip pasakojo K.Vaičiulis, tam, kad iki galo būtų baigta scenografija, dailininkui dažnai tenka būti ir režisieriumi. Mat kuriant scenografiją maždaug mėnesį reikia stebėti kiekvieną trupės repeticiją. „Matydamas repeticiją, aš matau scenovaizdį. Kai dailininkas su režisieriumi turi glaudžius ryšius, nuolatinį bendradarbiavimą, visada gaunamos premijos. Žinoma, spektaklis turi būti labai geras. Per savo kūrybos laikotarpį neatsimenu, kad būtų blogas spektaklis ir dailininkas gautų premiją“, – tikino K.Vaičiulis.
Pyksta ant valdžios
Kiek kainuoja vieno spektaklio scenografija, dailininkas atskleisti nepanoro. Tačiau prasitarė, kad tai didžiuliai pinigai. Vieno spektaklio scenografija kartu su aktorių kostiumais atsieina nuo kelių iki keliolikos ar keliasdešimt tūkstančių litų. Tai priklauso nuo paties spektaklio, kiek jame vaidina aktorių ir, žinoma, nuo teatro lėšų.
Kaip teigė K.Vaičiulis, galima kurti scenografiją ir turint kiek mažiau pinigų, tačiau tam koją pakiša valdžios vyrai.
„Sakykim, spektaklyje yra trisdešimt personažų, juos galima aprengti ir kaimiškais drabužiais. Tačiau tai nebus prabangūs šilkiniai apdarai, kurie suteikia puikų įvaizdį. Kartais būna, kad turiu du tūkstančius litų kostiumams ir tiek pat scenografijai. Man kažkaip reikia suktis. Galėčiau eiti originalių scenos kostiumų ieškoti dėvėtų drabužių parduotuvėse, tačiau man reikia pateikti sąskaitą, o jos tokiose parduotuvėse niekas nerašo. Tokį sprendimą priėmė tie, kurie aukštai sėdi ir kuria nesąmoningus įstatymus“, – teigė K.Vaičiulis.
Kaip sakė dailininkas, teatras turi sudaryti sutartis su įvairiomis parduotuvėmis. Tačiau, anot jo, niekas nesupranta, kad scenografui nereikia tokių kojinių, kokios yra parduotuvėje.
„Dažnai būna, kad eidamas gatve pamatau praeivį, mūvintį būtent tas raudonas kojines su baltais taškiukas, kokių man verkiant reikia. Taigi paprašau jas nusimauti ir parduoti už kavos puodelį. Tačiau koks skirtumas, iš kur aš gavau tas kojines“, – tvirtino K.Vaičiulis.
Jaučiasi suvaržytas
Daugiau nei penkiolika metų teatre „Menas“ dirbantis dailininkas sako, kad per tą laikotarpį jis labai sunkiai susitaikė su maža erdve ir scena.
„Esu tarsi įspraustas į rėmus. Teatre jaučiausi kaip su japoniškai bateliais. Šauna į galvą kokia mintis – ir lekiu piešti ant popieriaus, tačiau vėliau suprantu, kad šių minčių negalėsiu įgyvendinti. Sulamdau lapą ir metu į šiukšlių dėžę. Mūsų scena labai maža, vos septynių metrų pločio. Neturime nei scenos technikos, nei rato, nei tų vadinamųjų kišenių, kur galėtume susidėti dekoracijas“, – sielojosi teatro direktorius.
K.Vaičiulis pripažino, kad būti teatro direktoriumi ir scenografu labai sudėtinga. „Kadangi esu ir direktorius, ir scenografas, visada žinau, kiek teatras turi pinigų. Kai kuriu kitame teatre, man dėl to galvos neskauda“, – atviras buvo menininkas.
Kaip sakė K.Vaičiulis, kaip scenografas jis yra minimalistas. O jei būtų teatro direktorius ir režisierius, tai jo teatro scenoje būtų tik vienos durys ir kėdė.
Be to, menininkas tikino, kad scenografijoje jis nenaudoja simbolikos, kuri greitai ir lengvai iššifruojama. „Mano scenografija – daugiaplanė, bet nesudėtinga. Suprasti, kas joje pavaizduota, tikrai įmanoma, tačiau per penkias spektaklio minutes jūs to tikrai nepadarysite“, – sakė dailininkas.
Bara kabinete
Po pirmosios K.Vaičiulio sukurtos spektaklio „Adomas veda Ieva“ scenografijos jis buvo paprašytas pasilikti Vilniaus akademiniame teatre. Tačiau tuomet apie gyvenimą bendrabutyje dailininkas net negalėjo pagalvoti. „Dešimtmetį ten prabuvau. Mačiau, kaip sunkiai ir vargingai gyveno mano kolegos. Aš nenorėjau taip“, – neslėpė dailininkas.
Nors K.Vaičiulis gimė Šiauliuose, save vadina panevėžiečiu. Mat šiame mieste jis gyvena daugiau nei dvidešimt metų. Kai mokėsi Kaune, visas kursas žinojo, kad jų kolega K.Vaičiulis sugrįš į Šiaulius. Tačiau menininką kelias atvedė į Panevėžio J.Miltinio dramos teatrą.
Kai dailininkas buvo dar studentas, jį kurti savo teatre scenografiją pasikvietė aktorius, režisierius J.Miltinis. Šiame teatre K.Vaičiulis dirbo penkiolika metų.
„J.Miltinis mane viliojo geru butu. Sakė suras ir gerą žmoną. Kadangi buvau jaunas ir dar maksimalistas, atvažiavau čia ieškoti laimės. Pamenu, kad kai kurie aktoriai išgirdę J.Miltinio vardą alpdavo, tačiau mes į jį žiūrėjome paprastoms akimis“, – pamena K.Vaičiulis.
Dailininkui yra išlikusi ir J.Miltinio pamoka. Teatro vadovas K.Vaičiulis savo aktorių niekada nebara prie visų.
„Jei man reikia rimtai pasišnekėti su aktoriumi, aš jį visada pasikviečiu į savo kabinetą. Teatre laikomės taisyklės – apie mūsų pokalbį niekas neturi žinoti“, – sakė teatro direktorius.
