„Kiek „Keistuolių teatras“ keistas, tiek ir A.Giniotis. Nes be „keistuolių“ nebūtų A.Giniočio, o be jo – „keistuolių“, – pripažįsta vaikų fantastiškiausius troškimus atspindėjusio teatro vienas iš „gimdytojų“.
Prieš dvidešimt metų su dar dviem kurso draugais – Ilona Balsyte ir Sigučiu Jačėnu įkūręs pirmąjį Nepriklausomoje Lietuvoje privatų teatrą vaikams A.Giniotis vargu ar galėjo tikėtis tokios sėkmės, kokia lydi iki šiol.
„Muzikos ir teatro akademija tuomet surinkdavo aktorių kursą konkrečiam valstybiniam šalies teatrui. Mes buvome pakviesti neegzistavusiam ir tik planuotam įkurti miniatiūrų teatrui. Jau nuo pirmo kurso visi žinojome, kad šalies teatrai perpildyti ir mūsų niekam daugiau nereikės“, – apie unikalaus teatro vaikams ištakas pasakojo A.Giniotis.
Aktorių svajonei įkurti privatų teatriuką, rodos, neturėjo būti lemta išsipildyti. Mat Lietuvoje tegalėjo egzistuoti arba valstybiniai teatrai, arba neprofesionalų dramos būreliai.
Papildė žodyną
A.Giniotis juokauja, kad Lietuvai išsilaisvinus iš didžiosios tautų šeimos, kooperatyvus puolė kurti ne tik plastmasinių papuošalų, lipdukų gamintojai, bet ir aktoriai. Būtent su kooperatyvo vėliava trys bendrakursiai „pagimdė“ teatrą, kritikams kėlusį ironišką juoką, vaikams – nuoširdų susižavėjimą.
„Teatralai į mus žvelgė labai įtariai ir dėl to buvo tikrai skaudu, nes dirbome kur kas juodesnį darbą nei kolegos valstybiniuose teatruose“, – karjeros pradžią prisiminė A.Giniotis.
Vaikų svajones tarsi veidrodyje atspindėjusio teatro aktoriai, pačių mažųjų pakrikštyti keistuoliais, tokiais ir liko dabar jau užaugusių ir savo atžalas į spektaklius vedančių atmintyje – scenoje šėliojantys, svajojantys ir sekantys pasakas „aukštyn kojom“.
„Iš pradžių man labai nepatiko toks vardas. Bet dabar manau, kad tai buvo labai gera idėja, o lietuvių kalbos žodyne atsirado dar viena bendrinė „keistuolio“ prasmė – žmogus, dirbantis „Keistuolių teatre“, – pripažįsta A.Giniotis.
Vaikams autoritetų nėra
Dvi dešimtis metų scenoje skaičiuojantis aktorius įsitikinęs: vaidinti vaikams daug sunkiau nei solidžių suaugusiųjų publikai. „Suaugusysis nuobodžiam garsaus režisieriaus spektaklyje sėdės ir kentės iki pat galo, nes to reikalauja geras tonas. Nė vieno vaiko neišlaikysi salėje, jei jam nebus įdomu. Jiems nieko nereiškia nei režisieriaus, nei teatro vardas. Vaikui autoritetų nėra“, – nuogą tiesą atskleidžia pašnekovas.
A.Giniotis tikina: vaikams „keistuoliai“ vaidino ne iš pareigos – tiesiog jiems patiko kalbėti apie svarbius dalykus mažųjų kalba.
Kokia svarbi vaikystėje užsimezgusi pažintis su teatru, A.Giniotis iliustruoja savo patirtimi. Šeštoje klasėje pamatytas vaikiškas spektaklis užkrėtė aktoryste.
„Pamačiau, kad toks gyvenimo būdas nenuobodus ir man tiktų. Nuo tada sąmoningai ar ne, bet ėmiau linkti į teatrą“, – pasakoja A.Giniotis. Kadangi Muzikos ir teatro akademijoje stojamieji egzaminai vykdavo mėnesiu anksčiau nei kitose aukštosiose mokyklose, būsimasis aktorius nesėkmės atveju buvo pasiruošęs nemažai su teatru nieko bendro neturinčių alternatyvų – studijuoti choreografiją, matematiką, žurnalistiką.
„Tuomet jaunimo, stojusio į aktorinį, požiūris į teatrą buvo rimtesnis nei šiais laikais. Į akademiją ateidavo labiau išprusę ir daugiau atsakomybės turintys žmonės. Dabar požiūris į aktorių kažkoks „palengvintas“, kaip į siekiantį populiarumo“, – svarsto A.Giniotis.
Populiarumo nesiekia
Tris kartus į medį pabeldęs aktorius tvirtina dar nė karto nesuabejojęs, ar įstodamas į aktorinį įsėdo į savo roges.
„Man smagu – o ko daugiau norėti?“ – retoriškai klausia pašnekovas. A.Giniotis nesutinka, kad aktorystė – darbas ir pareiga. Jam tai – gyvenimo būdas.
„Gal netgi žiauriau pasakysiu: aktorius – diagnozė. Jei teatre pradedi dirbti – laikas iš jo trauktis. Aktorius, kuris išeina, nes nebetiki tuo, ką daro, yra ištikimesnis teatrui, nei prisitaikantis „amatininkas“, vaidinantis tik todėl, kad gauna atlyginimą“, – mąsto pašnekovas. Ir vis dėlto su apmaudu pripažįsta scenoje matantis ne vieną tokį „amatininką“.
Kas yra A.Giniotis, vidury nakties išpyškintų turbūt bet kas. Maža to, dar ir paniūniuotų bent vieną „keistuolių“ dainelę. Nors jo veidas nešmėkščioja nei televizijos ekranuose, nei spaudos pirmuosiuose puslapiuose, A.Giniotis įsitikinęs: tikrasis populiarumas užsitarnaujamas kitaip.
„Yra daugybė būdų man būti populiariam: baisiai dažnai esu kviečiamas į visokias realybės šou komisijas, įvairiausius dešimtukus. Bet netrokštu pasirodyti, man nereikia to populiarumo. Nežinau, kaip atrodytų, jei, sakykim, Eimantas Nekrošius sėdėtų kokioje šou komisijoje. Mes būname savo laive ir privalome jį vesti į priekį“, – įsitikinęs A.Giniotis.
Pasidalijo šlovės karūna
Vis dėlto aktorius pripažįsta – ir jam kartais užeina noras pakvailioti. Turbūt nemažai buvo neatpažinusių juodais akinukais nosį pasibalnojusio „keistuolio“, nacionalinės Eurovizijos atrankoje scenoje siautėjusio su „In culto“ grupe.
„Tai nereiškia, kad norėjau, jog mane parodytų per televiziją. Tiesiog man reikėjo adrenalino, tarsi kokio šalto dušo“, – tvirtina aktorius. Lietuvos teatro istorijoje A.Giniočio vardas įrašytas ir kaip žmogaus, sugebėjusio su sunkiai sergančiu kolega pasidalyti savo šlovės karūna. Po to, kai režisierius už geriausią darbą operetės srityje – miuziklą „Bučiuok mane, Keit“ gautą „Auksinį scenos kryžių“ dar tą patį vakarą nuvežė tuomet Santariškių ligoninėje besigydžiusiam Šiaulių dramos teatro aktoriui Pranui Piaulokui, ūžė ne tik teatralai.
„Man tą vakarą mieliausia buvo ne gauti apdovanojimą, o tai, kad visa publika atsistojusi plojo. Supratau, kad pasielgiau teisingai. Aktoriai – ne ta publika, kurią galima būtų priversti ploti, jei ji abejoja. Manau, tai buvo ženklas Pranui, kad šitas apdovanojimas priklauso jam“, – kalbėjo A.Giniotis.
Jis tvirtai tiki: draugo žvilgsnis, apsikabinimas ar į ausį pašnibždėtas žodis – kur kas didesnė vertybė nei pompastiški iškilmingi apdovanojimai. Svarbiausia – sulaukti palaikymo tada, kai jo labiausiai reikia.
„Nesakau, kad visai nereikia tų oficialių įvertinimų. Jie leidžia pasitikrinti, ar eini teisinga linkme. Bet jautriausi dalykai su jais nesusiję“, – patikina A.Giniotis.
Dievui reikia padėti
Ironiški romantikai – sunkiai derančiais epitetais save ir „keistuolius“ apibūdina A.Giniotis. Prieš dešimtmečius jų ištartas mintis, tapusias sparnuotomis frazėmis, iki šiol kartoja suaugusieji, trokštantys išsaugoti tiltus į vaikystę.
„Svarbiausia – įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose. Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti“, – kartkartėmis nebyliai sau primena ir A.Giniotis.
„Tais paprastais dviem sakiniais viskas pasakyta. Svajonė be darbo, o darbas be tikėjimo į tikslą neatves. Dievas padės, tik padėk jam“, – mąsto aktorius.
Teatru tikintis ir juo gyvenantis A.Giniotis juokaudamas ryžtasi išvardyti netikėtas jo „didžiausias poilsio galvai išraiškas“.
„Turiu ydą – žaidžiu kompiuterinius žaidimus. Baisu! Dar „puzlę“ dėlioju, net 9000 detalių esu sudėliojęs, ir skaitau detektyvus, kai ilsiuosi“, – nustebina A.Giniotis.
