V.Žukas: privati meno kolekcija – kaip likimas

Lapkričio 20 d. Marijamplės kultūros centre ((Kauno g. 3) atidaroma mokslininko, knygotyros profesoriaus ir pedagogo Vlado Žuko surinkta paroda. Ji pavadinta Prancūzijoje kūrusio skulptoriaus Antano Mončio žodžiais „Aš tikiu, kad mes sugrįšime dar kada į Lietuvą“. Prof. Vl. Žukas sako, kad „polinkis kolekcionuoti, matyt, yra įgimtas - ir aš nuo paauglystės metų rinkau pašto ženklus, knygas, vėliau meno kūrinių reprodukcijas, keramiką. Dar vėliau atėjo eilė paveikslams - jie tapo viso likusio gyvenimo pasija”.

Marijampolės parodoje atstovaujamos trys išeivių dailininkų kartos. Prof. Vl. Žukas aiškina, kad “vieni dailininkai, 1944-ųjų vasarą apleisdami tėvynę, buvo jau subrendę kūrėjai, kiti – vos pradėję studijas pasitraukė iš Lietuvos. Daugiausiai jaunuolių studijavo Vokietijoje, Vytauto K. Jonyno įsteigtoje Freiburgo Dailės ir amatų mokykloje. Trečiai grupei priklauso kitose šalyse gimę dailininkai”.

Marijampolės parodoje bus rodoma visa žymioji 20 amžiaus lietuvių išeivių kūrybos puokštė: iš JAV – Vytauto K. Jonyno, Viktoro Petravičiaus, Kazio Varnelio; iš Australijos – Vaclovo Rato, Henriko Šalkausko, Leono Urbono kūriniai; Prancūzijai atstovauja Vytautas Kasiulis, Žibuntas Mikšys, Antanas Mončys, Pranas Gailius ir kiti.

Dailėtyrininkas Helmutas Šabasevičius rašydamas pratarmę rengiamam spaudai Vl. Žuko kolekcijos katalogui, rašo: „Dailės kolekcionavimo tradicija Lietuvoje siekia 17 amžių – pirkdami ir rinkdami tapybos, skulptūros kūrinius, Lietuvos šviesuoliai ugdė savo ir savo aplinkinių meninį skonį, rėmė dailininkus, skatino jų kūrybinę raišką”.

Lietuvoje gyvenantys dailininkai į šią Vl. Žuko aistrą reagavo įvairiai. Tapytojas Leonas Katinas: „Jūs gudrus – investuojate į meną”. Profesorius Paulius Galaunė: „Džiaugiuosi, kad užsikrėtėte tokia gražia liga”. Kaunietis bibliofilas Vincas Liakas: „Dabar žinau, kodėl Lionutė (žmona) neturi kailinio palto – jis kabo ant sienų”.

Apie užsienio lietuvių meno kolekcionavimą sovietmečiu Vl. Žukas prisimena: „Paveikslus surasti padėdavo spauda, užsienyje gyvenę pažįstami, dailininkai. Susirašinėjant pasakodavau apie savo užmojus. Dažnai autoriai būdavo geranoriški, skirdavo paveikslą. Likdavo tik atsisiųsdinti. Bet tuometinis paštas buvo cenzūruojamas, kartais konfiskuodavo. Geresnis kanalas – siųsti per rankas. Kartais atveždavo ir patys dailininkai. Nors ir juos tikrindavo muitinės. Ir trečia problema – atsilyginimas. Pinigais nebuvo galimybių, tad siunčiau knygas, kultūros žurnalus, daug užsienio dailininkų darbų per rankas mainiau į Lietuvoje gyvenusių dailininkų kūrinius – bet viskas buvo sekama, laiškai cenzūruojami, dėl susirašinėjimų buvau kviečiamas į saugumą”. Dėl šių reikalų prof. Vl. Žukas nebuvo išleidžiamas ne tik į tolimesnį užsienį, bet 1987-siais net į Lenkiją.

Vis dėlto, dailėtyrininko H. Šabasevičiaus žodžiais, „Vl. Žuko rinkinio eksponatais galima iliustruoti kone visą 20 amžiaus Lietuvos dailės istoriją“.

Išeivijos lietuvių dailininkų paroda „Aš tikiu, kad mes sugrįšime dar kada į Lietuvą“ Marijampolės kultūros centre truks iki š. m. gruodžio 18 d.