S.Varnas gimė ir augo Panevėžyje. Dabar daugiausia laiko praleidžia Vilniuje arba užsienyje. Į teatro pasaulį pasinėręs režisierius dalyvauja įvairiuose projektuose. Jis neseniai buvo tarptautinių festivalių Vokietijoje, Makedonijoje komisijos narys, vedė meistriškumo pamokas aktoriams ir režisieriams Londone ir Lvove.
Tarptautiniame teatrų festivalyje Vilnius–Visaginas režisavo spektaklį-improvizaciją pagal E.Ionesco pjesę „Alkis ir Troškulys“. S.Varnas pasitelkė Londono ir įvairių Lietuvos teatrų aktorius ir režisavo spektaklius Jekaterinburge, Omske, Rygoje, Vilniuje.
Į Panevėžį teatralas retkarčiais atvyksta aplankyti žmonos Emilijos ir draugų. „Išsiskyrimas su žmona, kol statomas spektaklis svetur, turi ne tik minusų, bet ir pliusų. Ilgiausiai nesimatėme tris mėnesius, kai teko dirbti Jekaterinburge. Tuomet dažnai pasikalbėdavome telefonu, bendraudavome elektroniniu paštu, mintimis pasikeisdavome telepatiniu būdu“, – pasakojo S.Varnas.
Menininkas dirbo Panevėžio teatre, Vilniuje Lietuvos rusų dramos teatre, buvo Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais ėjo vicemero pareigas Panevėžio miesto savivaldybėje.
Dabar teatralas stato spektaklius, pagal autorines sutartis įvairių šalių teatruose veda meistriškumo pamokas. Jis gali bendrauti vokiečių, anglų, rusų, lenkų kalbomis, susišneka ir prancūziškai.
Liko laisvas
S.Varnas baigė penkias mokyklas. Pasak menininko, jas visas galima vadinti aukštosiomis. Baigęs Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją mokėsi J.Miltinio aktorinėje studijoje, tuo pačiu metu studijavo tuomečiame Kauno politechnikos institute. Sėkmingai baigė abi studijas ir buvo priimtas į Panevėžio dramos teatrą dirbti aktoriumi. Apsigynęs diplomą Politechnikos institute, išvyko stoti į Sankt Peterburgo Meno akademijos Režisūros katedrą.
Sėkmingai išlaikęs stojamuosius egzaminus, nors konkursas buvo didžiulis – net keli šimtai į vieną vietą, buvo priimtas į profesoriaus ir režisieriaus A.A Muzilio kursą. Kadangi S.Varnas, palyginti su kitais studentais, gerai mokėjo vokiečių kalbą, dėstytoja pasiūlė baigti vakarinius aukštuosius dvejų metų vertėjų kursus. Taigi studentas gavo vertėjo diplomą su pagyrimu. Dar po dvejų metų taip pat su pagyrimu baigė ir Režisūros katedrą.
„Jau gerokai vėliau, kai dirbau Šiaulių dramos teatre vyriausiuoju režisieriumi, man buvo paskelbtas ultimatumas: arba turiu įstoti į partiją, arba baigti marksizmo universitetą. Aišku, pasirinkau universitetą, nes buvau ir esu giliai įsitikinęs, kad menininkas jokiai partijai negali priklausyti. Savo diplominį darbą rašiau tema „Tiltas tarp Rytų ir Vakarų kultūrų“.
Diplomą apsigyniau su pagyrimu ir taip pavyko išvengti bent keletą metų spaudimo stoti į partiją. Kiek vėliau M.Gorbačiovas pareiškė, kad nebūtinai visi vadovai turi būti partijos nariais. Taigi likau vienintelis teatro vyriausiasis režisierius Baltijos šalyse, nepriklausantis komunistų partijai. Man pavyko išlikti laisvam ir tuo tikrai labai džiaugiuosi“, – sakė režisierius.
Režisierius baigė keleto užsienio šalių tarptautinius teatro kursus ir gavo sertifikatus Vienoje, Amsterdame, Vašingtone.
Bemiegės naktys
Apie Panevėžio teatrą režisierius kalba kaip apie dvasinę vietą, kuri turi labai stiprią trauką. S.Varnas su teatru ir aktorių gyvenimu susipažino žiūrėdamas būtent šio teatro spektaklius, mokydamasis J.Miltinio teatro studijoje.
„Vergija buvo J.Miltinio studija. Savanoriška vergija – pasirinkta, nes tik pats priėmęs tokią bendravimo formą galėjai praplėsti savo galimybių ribas. J.Miltinio mokykla man buvo labai svarbi, be to – tai vienas gražiausių mano gyvenimo periodų. Maestro mažai mus mokė, bet daug reikalavo, teko labai įtemptai dirbti. Tuo metu galėdavau sau leisti tik penkias valandas nakties miego ir penkias ar dešimt minučių snūstelėti dieną, nes mokiausi dviejose mokyklose ir užduočių būdavo labai daug. J.Miltinis mus visus užkrėtė viena nepagydoma liga – žinių troškuliu. Jis išvedė Lietuvos teatrą iš provincialaus mąstymo, įkūrė puikų kolektyvą, iš tų aktorių mes nuolat mokėmės.
Bet greitai supratau, kad negalėsiu visiškai paklusti kito valiai, ir pradėjau stebėti repeticijas kaip būsimo spektaklio kūrimo procesą – kaip naują gimstančią visumą, naujo pasaulio atsiradimą“, – pripažino režisierius.
Tuomet S.Varnas pradėjo skaityti režisierių užrašus, samprotavimus. Pradėjo gilintis į Vakarų Europos teatrą. Režisieriui gimė mintis vykti į Sankt Peterburgą. Ten jauną vyrą sužavėjo profesūra – jų žmogiškos savybės, pasirengimas ir bendras išsilavinimas.
„Tiesiog sunku patikėti, kad tai buvo tiesa. Jie buvo aukščiausio lygio savo srities žinovai, kokius man teko kada nors sutikti pasaulyje“, – kalbėjo menininkas.
Pasitraukė iš teatro
S.Varnas, orientuodamasis į J.Miltinio prioritetus, pasirinko konceptualaus teatro modelį, visos Lietuvos teatro repertuarą papildė iki tol nestatytų literatūros kūrinių interpretacijomis. Jis pirmą kartą Lietuvoje pastatė G.Buchnerio „Voiceką“, Byrono „Kainą“, I.Bergmano „Žemuogių pievelę“, inscenizavo M.Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“.
Režisierius lietuvių publikai taip atvėrė dar nežinomas teatrinės minties teritorijas. Tuo metu dirbdamas Šiaulių dramos teatre S.Varnas trupę supažindino su sudėtingo pasaulio lygio literatūra, sąlygiškojo filosofinio teatro principais. Būtent jis buvo vienas pirmųjų režisierių, pradėjusių tarptautinių mainų sąjūdį.
Sugrįžęs į Panevėžį, S.Varnas tęsė J.Miltinio repertuaro tradicijas, papildė jas abstrahuotos vizualios raiškos ekspresija. Tačiau tuo metu vykstantys esminiai visos šalies visuomenės gyvenimo pokyčiai šios trupės aktorius netikėtinai paskatino susigrąžinti prarastą teatro populiarumą renkantis lengvesnius kelius – į vietinę miesto publiką orientuotą komercinį repertuarą.
Todėl režisierius S.Varnas pasitraukė iš Panevėžio dramos teatro ir kuriam laikui sustabdė savo, kaip praktikuojančio režisieriaus, įgaliojimus. Taip nusprendęs, dvejus metus dirbo su Prancūzijos vienuoliais viename projekte.
Tikruoju lietuvių teatro proveržiu netradicinių erdvių link vadinami 1990 metai. Tada režisierius Panevėžio dramos teatre pagal „evironmentinio“ teatro modelį inscenizavo F.Kafkos „Procesą“.
Su šiuo netradiciniu spektakliu teatras lankėsi daugelyje Europos šalių, juo susižavėjo ir Jungtinių Amerikos Valstijų delegacija. „Po šio spektaklio JAV instituto kvietimu nuvykau į Ameriką. Jie finansavo visą mano būvimo laiką. Turėjau galimybę keliauti po šalį, susipažinti su Amerikos teatru. Galiu teigti, kad amerikiečiai turi puikią aktorinę mokyklą, bet iki geros režisūrinės mokyklos jiems dar labai toli“, – sakė S.Varnas.
Neatsakyti klausimai
Kaip pasakojo režisierius, jis stengiasi sukurti spektaklį, kuris pasiektų bet kurį žiūrovą. Statydamas spektaklį S.Varnas jį koduoja pagal tris lygmenis: verbalinį, spalvų ir formos.
„Jei visi lygmenys pasiekia savą harmoniją, spektaklis paveikia žiūrovo pasąmonę ir provokuoja jį dialogui su savimi. Spektaklis ir yra tam tikra provokacija. Man įdomu sukurti kitą pasaulį, kitą harmoniją – alternatyvą mūsų kasdienybei. Man patinka svarstyti apie gyvenimą ir kalbėti apie tai, kas mane supa, – priešais pastatyti svajones ir realybę. Aš daugiau provokuoju klausimus, negu duodu atsakymus, nes jų ir pats nežinau, o ką nors išsiaiškinęs vėl iš naujo pradedu ieškoti atsakymo“, – tikino režisierius. Kurdamas spektaklius jis remiasi gana sudėtinga literatūra. Menininkas pripažino, kad dabar jo didžiausias įkvėpėjas – sufijų išmintis ir Rytų poezija.
„Daug yra man įdomių autorių, rašančių pjeses. Visu pirma tie, kurių pjeses jau stačiau teatruose, bet prie daugelio dar neprisiliečiau. Kai kurių autorių pjeses stačiau ne po vieną kartą. Man buvo įdomu pabandyti ir dar kartą surasti tame pačiame tekste skirtingus pasaulius, skirtingas temas ir sukurti spektaklius, kuriuose nepasikartotų nė viena mizanscena. Labai įdomu susitikti su įvairių aktorinių mokyklų žmonėmis, rasti susilietimo taškus ir kartu atlikti tam tikrą kelionę į naują pasaulį“, – pasakojo režisierius.
„Šiandieną man labai įdomi E.Ionesco dramaturgija, jo pasaulis. Prie E.Ionesco mane atvedė lenkų teatro poeto S.Vitkevičiaus dramaturgija. Lenkijoje dar išlikusi taisyklė – kol nepastatysi nors vienos S.Vitkevičiaus pjesės, tol nebūsi režisierius. Yra aktorių, su kuriais norisi susitikti repeticijose. Tokių netrūksta ir Panevėžyje. Neseniai buvau pasikvietęs tarptautiniam projektui puikų aktorių panevėžietį Vidmantą Fijalkauską, o prieš metus jis suvaidino pagrindinį vaidmenį mano režisuotame spektaklyje E.Švarco pjesės „Šešėlis“ motyvais Vilniuje, „Meno Forte“, – atskleidė S.Varnas.
Keisti sutapimai
Retas svečias Panevėžyje teatro režisierius S.Varnas šią savaitę apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pristatė pirmą savo sukurtą filmą „39 minutės su kunigu Alfonsu Lipniūnu“.
Menininkas pripažino, kad apie kunigą ilgą savo gyvenimo periodą jis mažai ką težinojo, tačiau buvusiam Panevėžio vyskupijos generalvikarui Robertui Pukeniui ir kunigo Alfonso Lipniūno giminaičiams paprašius surežisuoti profesoriaus, kunigo A.Lipniūno100-ųjų gimimo ir 60-ųjų mirties metinių minėjimą Vilniuje ir Panevėžyje, išsamiau susipažino su šio žmogaus biografija. Įsigilinęs į ją režisierius pajuto poreikį plačiau pagarsinti šią šviesią asmenybę.
„Kunigas yra vienas iš tų, kuris savo gyvenimu – tarnyste savajai tautai – kasdien liudijo dieviškąją prigimtį. Kiekvienam iš mūsų, ypač politikams, jis galėtų būti pavyzdžiu šiame žemiškajame gyvenime. Išstudijavę A.Lipniūno biografiją politikai suvoktų, kad pirmoji jų pareiga – rūpintis kitais, o ne savo interesais. Ne vienai kartai savo pavyzdžiu kunigas A.Lipniūnas padėjo išsiauginti idealizmo sparnus“, – kalbėjo S.Varnas.
Režisierius papasakojo ir keletą keistų sutapimų, juos įvardijo kaip likimo ženklus.
S.Varno ir jo išrinktosios bažnytinė santuoka buvo įregistruota Pumpėnų bažnyčioje, ją būdamas vaikas lankė būsimasis kunigas A.Lipniūnas. Čia jis aukojo savo pirmąsias šv. Mišias.
„Mūsų pasirinkimas buvo atsitiktinis. Tuo metu buvau Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius ir tais tarybiniais laikais būčiau nesuprastas tuometės partijos ir vyriausybės, nors niekada nepriklausiau jokiai partijai, bet dėl ramybės santuokai įregistruoti pasirinkome nuošalią bažnytėlę Pumpėnuose“, – prisimena S.Varnas. Dar vienas likimo ženklas – Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje po Pirmosios šv. komunijos priėmimo S.Varnas buvo nufotografuotas šalia gluosnio, prie kurio dabar yra perlaidotas kunigas A.Lipniūnas.
Be to, S.Varnui teko mokytis ir baigti tą pačią Juozo Balčikonio vidurinę mokyklą, kurioje mokėsi ir kunigas A.Lipniūnas.
„Būtent visos šios aplinkybės nulėmė, kad imčiausi šio darbo, – taigi pirmiausia gimė poreikis sukurti filmą, o ir Vyriausybė skyrė finansavimą“, – sakė režisierius. Kurdamas poetinį filmą, režisierius prisilietė prie įvairių A.Lipniūno gyvenimo etapų.
Filmas gimė per vienerius metus ir pirmą kartą buvo parodytas daugiau nei prieš metus bet, pritrūkus finansavimo, nebuvo galimybės suderinti autorinių teisių dėl filmo muzikos, taigi juosta dar ir dabar nėra rodoma viešai.
Kaip pasakojo menininkas, iš pradžių jis filmą norėjo kurti pagal jo mylimo lietuvių poeto Vytauto Mačernio ciklo „Vizijos“ stilistiką. Tačiau pačios kūrybos įkarštyje S.Varnui teko išvykti dirbti į Omsko teatrą, o sugrįžus teko pakoreguoti scenarijų.
Teatro režisierius neslėpė, kad kinui silpnybių ir simpatijų jis visuomet turėjo. Kažkada S.Varnas galvojo ir apie kino režisūros studijas, tačiau liko ištikimas teatrui. Kaip sako pats režisierius, tą ištikimybę įskiepijo pirmasis jo mokytojas – režisierius Juozas Miltinis.
Knygą apvilko metalu
Atvykęs į susitikimą su panevėžiečiais S.Varnas miesto bibliofilams pristatė ir keletą įdomių knygų. Viena iš jų – A.Tumlrizo „Antropologinė psichologija“. Ji yra iš filosofo A.Maceinos bibliotekos.
Knygos paraštėse yra A.Maceinos komentarai lietuvių ir vokiečių kalbomis.
Režisierius pristatė ir anglų poeto D.H.Lawrence leidinį, ir unikalų, turbūt vienintelį dvitomį, esantį Lietuvoje, išleistą devynioliktajame amžiuje Berlyne, „Pasaulio kostiumų, medžiagų ir rekvizito istorija“.
„Šis leidinys buvo sugrąžintas naujam gyvenimui – knygos buvo apdegusios, palaidais suplėšytais lapais. Jas naujam gyvenimui prikelti pavyko Vilniaus universiteto bibliotekoje. Darbuotojos restauravo sunaikintas lapų dalis, lapai buvo surišti, o skulptorius H.Orakauskas nukalė puikius metalinius viršelius, kad niekada nebesudegtų“, – pasakojo S.Varnas.
Visas šias knygas režisierius pirko maždaug prieš trisdešimt metų Kauno ir Rygos antikvaruose.
