Įgimtas siekis išgyventi
Teatro kritikas Julijus Lazoraitis rašė, kad keičiamas pavadinimas dažniausiai reiškia išsižadėjimą. F.Gudricho ir A.Heketo pjesės „Anos Frank dienoraštis“ pastatymas pavadintas „Visada tavo. Ana Frank“. V.Jevsejevas pervadinimą aiškina metų nekeičiamu temos aktualumu.
Ana Frank išgyveno iki 1945-ųjų, pjesė pagal jos dienoraštį parašyta praėjus dešimtmečiui, V.Jevsejevui prieš dešimt metų teko pjesę statyti su 5-osios vidurinės jaunuoliais. Dabar daugiau kaip šešiasdešimties metų senumo istorija atgijo J.Miltinio teatre.
Pjesės gyvybingumas tarsi sako, kad išlieka ne vien istoriniai faktai. Visada aktualūs kritinių gyvenimo situacijų išprovokuoti, nesuvaidinti žmogaus jausmai. Todėl režisierius atsižada graudenimų apie Antrojo pasaulinio karo žiaurumus ir kviečia scenoje matyti ne tam tikros tautos atstovus, o tiesiog žmones.
Pasakojimą apie pjesės pasirinkimą V.Jevsejevas pradeda ne nuo J.Miltinio teatro ar nemažai jo režisuotų spektaklių repertuare turėjusio „Meno“. Su Pulitzerio premiją gavusia pjese aktorius susipažino dirbdamas mokykloje. Sukurti spektaklį pagal „Anos Frank dienoraštį“ – tokia buvo vienuoliktokų sąlyga į pirmą susitikimą su jaunais teatralais atėjusiam Valerijui.
Jis pamena kategorišką jaunuolių pareiškimą: pasakėlių nevaidinsim. „Knygą buvau skaitęs, bet pjesę tuometis vienuoliktokas atsivežė iš Amerikos, pats išvertė, ir per pirmą mūsų susitikimą moksleiviai pareiškė nenorintys, kad lietuvius vadintų žydšaudžių tauta, todėl būtina statyti ne pasakas, bet rimtus veikalus. Jie šitą vertimą ir pasiūlė. Dabartinis vertimas – tas pats, tik šiek tiek to paties žmogaus pataisytas. Dar tada, prieš dešimt metų, jis pareiškė: jei kada norėsit šitą pjesę pastatyti teatre, tegu tai būna J.Miltinio teatras“, – pasakojo mokinio norą išpildęs V.Jevsejevas.
Laukė Anos Frank
„Dešimt metų nešiojau tą pjesę, tą idėją. Viena iš priežasčių, kodėl taip ilgai reikėjo laukti, – paprasčiausiai teatre nebuvo Anos“, – atskleidė V.Jevsejevas. Jo spektaklyje paauglę vaidinanti Toma Razmislavičiūtė teatre dar tik antrąjį sezoną, bet režisierius jauna aktore pasitiki.
V.Jevsejevas spektaklio kūrimą palygino su namo statyba – komunikacijas atvedęs pavasarį, o statyti, t. y. repetuoti, pradėjęs rugsėjį. Jau dvidešimt septintus metus scenoje skaičiuojantis aktorius, save dažnai išbandantis ir kaip režisierius, tvirtino, kad aktorių atranka vyksta labai įvairiai: „Šį kartą rinkausi tuos, kuriais tikiu ir pasitikiu. Atvažiuoja režisierius iš svetur, žmonių nepažįsta, jam pasiūlo tą ar aną. Jis pats pasižiūri vieną kitą spektaklį. Ak, to ilga nosis – labai gerai... O tas turi humoro jausmą – gerai... Ir taip toliau. Man buvo daug lengviau. Mes vienas kitą pažįstame kaip nuluptus. Suvokdamas temą, žinodamas, ko man reikia šitam spektakliui, svarbiausiu kriterijumi laikiau retą žmonių gebėjimą išklausyti kitą. Išklausyti, o ne sėdėti ir, kol kitas šneka, jo nenutraukti.“
Spektaklyje šis bruožas herojams būtinas. Ana Frank ir dar septyni žmonės glaudžiasi palėpėje. Nė vienas iš jų neturi jokios galimybės pasislėpti. Viskas – išgyvenimai, ašaros, pyktis, džiaugsmas, meilė, baimė – yra atvira, nors kiekvienam iš jų per dvejus slapstymosi metus tikrai norėjosi kai ką nuslėpti.
Gyvenimas izoliatoriumi tapusioje palėpėje – tarsi aktorių įkalinimas: aštuoni žmonės pustrečios valandos, kol trunka spektaklis, neišeina iš scenos. Ją palieka ir vėl grįžta tik du aktoriai, vaidinantys žydus paslėpusius olandus.
Alkani ir viskam pasirengę
V.Jevsejevas spektaklius statyti pradėjo prieš trylika metų. „O Dieve, kaip tai buvo seniai... Pirmas – „Pasaka apie laumės užburtą vaiką“. Jokių pasakų neskaičiau, bet žinojau temą. Norėjau pats sau įrodyti, kad gali būti kita vaikiško spektaklio samprata. Juk ir su mažaisiais žiūrovais rimtai galima šnekėtis apie paprastus dalykus – kad išdavystė yra išdavystė, o meilė – meilė. Dėl to, kad vaikas mažas, jo skausmas arba jo džiaugsmas nebūna menkesnis“, – debiutinį spektaklį teatre „Menas“ prisiminė V.Jevsejevas.
Jis sutinka, kad patirtis viskam leidžia klostytis paprasčiau. Bet nauji kūrėjai turi daug kitų, ne mažiau reikšmingų savybių. „Jie – alkani. Jie pasirengę nagais kabintis, gali viską padaryti, kad tiktai būtų“, – apibūdina patirties neturinčius menininkus V.Jevsejevas. Jį aktoriaus gerbėjai galėjo atpažinti šiais metais pasirodžiusiame pirmajame jaunos režisierės Kristinos Buožytės filme „Kolekcionierė“.
Epizodinį vaidmenį filme turėjęs V.Jevsejevas menininkę apibūdina taip: protinga mergina, puikiai suvokianti, kad ne viską suvokia. Su patyrusiu aktoriumi Kristina Buožytė dirbo kartu. „Jinai iš manęs traukė, aš – iš jos. Tai labai įdomu“, – apie bendradarbiavimą su kino debiutante pasakojo V.Jevsejevas.
Du skirtingi dalykai
Būna ir taip, kad režisierius ne tik stato spektaklį, bet ir jame vaidina. „Man taip atsitiko su vaikišku spektakliu, bet tai buvo kūrybinė būtinybė. Režisūrinio kelio pradžioj netikinčiųjų mano galimybėmis buvo daugiau negu tikinčiųjų. Pasiėmiau patį mažiausią vaidmenį koks tik įmanomas, – tarsi teisinosi V.Jevsejevas. – Režisuoti ir vaidinti – visai kitas darbas, kitoks priėjimas prie medžiagos, prie pjesės. Ir suvokimas skiriasi. Man kartkartėmis tenka būti abiejose rampos pusėse, puikiai žinau, ką reiškia spektaklio suvokimas iš vidaus, patyriau, koks svarbus suvokimas iš salės. Tai du skirtingi dalykai. Jei žmogus sugeba tai suderinti, žemai lenkiuosi.“
V.Jevsejevas savo režisuotus spektaklius žiūri tada, kai leidžia galimybės. Pirmasis jo spektaklis – „Pasaka apie laumės užburtą vaiką“ – „Mene“ suvaidintas daugiau nei šimtą kartų. Jis režisieriaus stebėtas kokį šimtą kartų, tiek pat sykių po spektaklio kalbėta. Bet yra kompiuteriai, yra bendravimas, – apie galimybes patraukti auditoriją aiškino su jaunimu nemažai dirbęs V.Jevsejevas. – Kažkada, kaip paprastai, prie Kolegijos laiptų mačiau jaunų žmonių susibūrimą. Jie aptarė savo planus: eisim alaus padaryt, eisim ten, paskui nueisim į „Bėgiką“. Spektaklyje gana saikingai ir protingai panaudoti visi „saldainiukai“, kurie gali pritraukti šitą publiką: tai gyva, klubinė muzika su didžėjumi, tema, slengas.“
V.Jevsejevas, visada savo spektakliuose kalbantis apie svarbiausius žmogaus (nesvarbu – didelio ar mažo) gyvenimo dalykus, sako pagal darbo specifiką neskiriantis vaikiškų pastatymų ir spektaklių suaugusiesiems. Kad ir skirtingiems žiūrovams, režisieriaus darbas praktiškai vienodas. Svarbiausia, ar suvoki, ką darai, ar ne.
