Sauliaus Sondeckio tėvai, Šiaulių inteligentai, buvo įsitikinę, kad kiekvienas išsilavinęs žmogus turi sugebėti groti kokiu nors muzikos instrumentu, todėl abu savo vaikus – Saulių ir Danguolę – leido į muzikos mokyklą. Tačiau to, kad muzika galėtų tapti profesija, jie nenorėjo. Savo vaikams Sondeckiai linkėjo rinktis „rimtas“ profesijas – mokytojo, gydytojo, advokato.
Sauliui muzikuoti patiko. Jis mėgo griežti smuiku, tačiau nei tėvai, nei mokytojai į jo muzikavimą rimtai nežiūrėjo: „Ai, tas ponų vaikelis, gal net ir nelabai gabus...“ Tėvas, pamatęs, jog sūnus ruošiasi smuikuoti, paklausdavo: „Ar rytoj tau yra smuiko pamoka?“ Jei šis atsakydavo, kad ne, liepdavo eiti paskaityti knygą ar mokytis to, iš ko duoną teks valgyti.
Atūžęs karas, o po jo – sovietų valdžia sumaišė visus planus. Jaunasis Saulius Sondeckis svajojo stoti į universitetą studijuoti istorijos, tačiau negalėjo – tam, kad taptų studentu, turėjo pateikti vadinamąją socialinės kilmės charakteristiką, o šioji nebuvo tinkama: tėvas – buvęs Šiaulių miesto burmistras, o mama – „buržuazinės“ gimnazijos mokytoja. Vienintelė aukštoji mokykla – Konservatorija į socialinę kilmę dėmesio nekreipė. Taip S.Sondeckis įstojo į Kauno konservatoriją ir tapo smuikininku.
Aukso medalis iš H.Karajano rankų Kai Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos vadovai (vėliau ši mokykla tapo M.K.Čiurlionio vidurine meno mokykla) nutarė įsteigti mokinių orkestrą, jaunas smuiko mokytojas S.Sondeckis dar neturėjo vadovavimo orkestrui patirties. Tačiau jam iš karto pradėjo sektis. Gal pedagogo gyslelę buvo paveldėjęs iš mamos?
Į Herberto Karajano organizuojamą jaunimo orkestrų konkursą Berlyne 1976 m. susirinko gerai žinomi orkestrai iš viso pasaulio. Kitų jaunimo orkestrų muzikantai buvo ne vaikai, bet jauni žmonės iki 32 metų amžiaus, o M.K.Čiurlionio meno mokyklos muzikantams buvo tik 13–18 metų. Jie bėgiojo ir žaidė filharmonijos koridoriuose. Niekas negalėjo patikėti, kad aukso medalį laimėjo „tie vaikai“.
Lietuvos orkestras buvo vienintelis, gavęs aukščiausią įvertinimą. Ir štai – baigiamasis koncertas. Čiurlioniukai jau sėdi scenoje, dirigentas taip pat pasitempęs laukia momento – tuojau išeis prieš orkestrą. Staiga kažkas paliečia jo petį. Tai H.Karajanas!
S.Sondeckis atsistoja į dirigento vietą ir pakelia rankas. Pirštai ramiai laiko dirigento lazdelę, ši net nevirpa. Vaikai žino, ką tai reiškia – dirigentas nesijaudina, tad neturi teisės bijoti ir jie. Tai buvo slaptas vadovo ir muzikantų susitarimas. S.Sondeckis nusišypso ir parodo ženklą įstoti. Tačiau orkestras tyli. Taip, reikia groti pianissimo, bet jie negroja visai! Ranka jau kyla į viršų. Ką daryti? Ir staiga – tyliai tyliai – įstoja kontrabosas, o paskui jį – kiti. Pasigirsta pianissimo.
H.Karajanas plojo net atsistojęs, atsistojo ir visa publika. Po koncerto žiuri komisijos pirmininkas V. Štrezemanas gyrė: „Tokio pianissimo, kokį jūsų orkestras grojo kūrinio pradžioje, man dar niekuomet nebuvo tekę girdėti.“ O S.Sondeckis to „pianissimo“ metu buvo vos gyvas iš baimės. Juk orkestras negrojo!
„Matydamas tokius orkestrų ugdytojus, dėl muzikos ateities aš esu ramus“, – įteikdamas aukso medalį S.Sondeckiui, pasakė legendinis vokiečių dirigentas Herbertas fon Karajanas.
Atsisveikinimo simfonija Katedroje
Tarybiniais metais Vilniaus katedra buvo paversta Paveikslų galerija, o S.Sondeckio iniciatyva tapo ramiam susimąstymui kviečiančia koncertų sale. Žmonės į Katedrą ateidavo ne tik pasiklausyti muzikos, bet ir šventovėje slapta pasimelsti, pamedituoti.
Pirmą kartą Katedroje muzika suskambo 1966 metų gruodžio 31-osios vakarą. Taip buvo pradėta naujametinių koncertų tradicija, besitęsianti iki šiol. Tą vakarą skambėjo J.Haidno „Atsisveikinimo simfonija“. Likus kelioms valandoms, kai visos vietos jau buvo užimtos, organizatoriai sužinojo, jog į koncertą atvyksta šalies vadovas Antanas Sniečkus.
Dirigentas paprašė palikti tik šonines šviesas. Muzikantai jau ruošėsi degti žvakes, kai prie S.Sondeckio priėjo filharmonijos direktorius: „Žvakių nedekite! Juk Sniečkus sėdi“. „Jei neleidžiate, aš nediriguosiu!“ Valdininkas nusileido, o muzikantai uždegė žvakes. Katedroje pasklido vaško kvapas. Suskambo „Atsisveikinimo simfonija“. Kūrinio pabaigoje muzikantai vienas po kito ėmė kilti nuo kėdžių, gesinti žvakes. Orkestras grojo vis tyliau. Liko tik vienas smuikininkas ir dirigentas. Užgeso paskutinė žvakė. Salė tylėjo. Tik po kelių sekundžių pasigirdo aplodismentai.
Šeimoje – visi muzikantai
Maestro S.Sondeckio žmona ir bendražygė Silvija Sondeckienė nuo pat santuokos pradžios sako supratusi, kad gyvena su talentingu ir įsimylėjusiu savo darbą žmogumi. Jai atrodė, jog padėti jam kurti – savotiška misija. Puiki violončelininkė, garsiojo M.Rostropovičiaus mokinė paskyrė savo gyvenimą šeimai ir vyro karjerai. Silvija Sondeckienė buvo Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisterė ir solistė, dėstė Konservatorijoje, tačiau, anot profesoriaus, žengdama į priekį viena, ko gero, būtų padariusi daugiau. „Jos karjera ištirpo mano karjeroje“, – dabar, praėjus daugeliui metų, sako profesorius S.Sondeckis.
Yra žmonių, kurie per tą patį laiką nuveikia gerokai daugiau nei kiti. Silvija ir Saulius Sondeckiai tuo yra panašūs, abu dirba greitai ir daug. O gyvendami kartu, tokie žmonės dar labiau skatina vienas kitą judėti į priekį. Žmona Silvija dirigentui greitai tapo tokia svarbi, kaip oras ir vanduo. Tačiau viena būdo savybe ji labai skiriasi nuo vyro: yra praktiška ir organizuota, o jis – nemėgstantis ir nesugebantis tvarkytis buityje. „Aš be jos prapulčiau“, – šypsosi S.Sondeckis.
Sauliaus ir Silvijos sūnūs – taip pat muzikantai. Vienintelis juo netapęs – vyriausiasis dirigento sūnus Saulius Sondeckis. Smuikininkas Paulius Sondeckis – Austrijos Zalcburgo miesto simfoninio orkestro „Mocerteum“ smuikų koncertmeisterio pavaduotojas, violončelininkas Vytautas Sondeckis – Šiaurės Vokietijos radijo simfoninio orkestro Hamburge violončelių grupės koncertmeisteris, solistas.
Garsiosios „Nakties serenados“
Lietuvoje S.Sondeckio vardas siejamas su „Nakties serenadomis“, kurios Maestro buvo sumanytos daugiau kaip prieš trejus dešimtmečius. Tai buvo pirmasis Lietuvoje vasaros muzikos festivalis, leidęs pažinti klasikinio muzikavimo gamtoje žavesį. Jis dirigavo savo įkurtam ir išugdytam virtuozų orkestrui – LKO, kurio vardas tada skambėjo pasaulyje kaip vieno iš trijų profesionaliausių orkestrų. Jame groja visi orkestro vadovo mokiniai. Koncertuoti su orkestru S.Sondeckis kvietė geriausius atlikėjus. Šiems koncertams žmonės planuodavo atostogas, kad galėtų pasiklausyti nuostabaus muzikavimo.
Per tuos metus daug kas pasikeitė: per vasarojančią Palangą besiritančios triukšmingos beskonių šlagerių bangos sumenkino ir „Nakties serenadų“ prestižą. Gražią seną tradiciją S.Sondeckis pabandė priminti surengdamas išskirtinius koncertus: į Palangos sceną Maestro išvedė pasaulyje garsų V.Spivakovo orkestrą „Maskvos virtuozai“, kurio pagrindiniu kviestiniu dirigentu šiuo metu dirba.
Jubiliejų pasitinka koncertuodamas
Net jubiliejaus dieną 80-metis profesorius negalės priimti gausių bičiulių ir gerbėjų sveikinimų savo namuose Čiurlionio gatvėje, Vilniuje, nes pagal iš anksto sudarytus planus turės diriguoti simfoniniam orkestrui Danijoje. Tačiau šiam žmogui nėra didesnės laimės, kaip stovėti prieš orkestrą ant dirigento pulto. Šiemet Maestro pasirašė sutartį su viena garsiausių pasaulyje koncertų organizatorių Vokietijos koncertų agentūra „Winderstein“, pagal kurią Sauliui Sondeckiui numatyti koncertai trejiems metams į priekį.
