„Teresdvaryje sklando savotiška aura, šita vieta tarsi apkerėta, – suintriguoja netikėtus svečius pasitinkantis J.Pūkas. – Daug kas klausia, ar man nesivaidena – juk šitiek žmonių čia gyventa, tiek istorijų atsitiko. Bet čia visiškai ramu. Ramybę trikdo nebent gyvieji, mirusieji visiškai ramūs.“
Teresdvaris J.Pūko namais tapo prieš gerą dešimtmetį, kai metęs miesčionišką gyvenimą Kaune jis atvažiavo į savo močiutės gimtinę gaivinti dvaro istorijos.
Vos už kelių kilometrų nuo skubančio pasaulio esantis Teresdvaris ypatingą aurą išlaikė iki šių dienų. Didžiuliai šimtamečiai medžiai, šalia tekantis Lėvuo sukuria išskirtinės vietos įvaizdį.
J.Pūkas nenoriai prasitaria, kad galbūt dėl to ir atsiranda norinčiųjų jį iš čia išstumti. Šaltame, senoviniais drožinėtais baldais apstatytame name J.Pūkas daugiausia laiko praleidžia tyrinėdamas savo surinktas žinias, skaitydamas istorines knygas. „Pasiklystu ir pats tarp tų popierių“, – ieškodamas spausdintos istorijos apie Teresdvarį pasakoja šeimininkas.
Klebonai dalijosi
Teresdvaris žinomas nuo XVII amžiaus. 1682 metais dvaro savininkas grafas Marikonis čia pastatė medinę Švč. Mergelės Marijos koplyčią. 1895-aisiais ji buvo atnaujinta, o 1934 metais perstatyta ir tebestovi iki šių dienų. Po 1831 metų sukilimo dvaras iš tuomečių savininkų buvo konfiskuotas, paverstas valstybine valda ir čia įkurtas Teresdvario valstybinis dvaras. Po baudžiavos panaikinimo dvaro žemės buvo išdalintos buvusiems valstybiniams valstiečiams ir taip buvusiame centre atsirado nauji savininkai – Pauliukai. Nustatyti, kurioje vietoje buvo Teresdvario pradžia, sunku ir labai į jo istoriją įsigilinusiam J.Pūkui. Jis sako, kad dvaro pastatai buvo jau toje vietoje, kur dabar įkurta kaimo turizmo sodyba „Šarvilis“.
„Teresdvaris yra ant Subačiaus ir Karsakiškio parapijų ribos, todėl senais laikais būdavo taip: kurios parapijos klebonas lankydamas dvarą gaudavo daugiau kalendos, tas ir stengdavosi Teresdvarį prirašyti į savo parapiją, – apie gudrius to meto dvasininkus žinių turi J.Pūkas. – Pasitaikydavo, kad supykęs kurios parapijos klebonas siekdavo dvaro atsikratyti.“
Atsiskyrė nuo pasaulio
J.Pūkas pasakoja, kad Pauliukų šeima buvo labai gausi – motina mirė gimdydama penkioliktą kūdikį. Užaugo dešimt vaikų. Viena iš jų – Morta Pauliukaitė – buvo J.Pūko mamos motina. Du broliai Pauliukai – Povilas ir Antanas – išėjo į kunigus. Valdyti ūkį buvo palikta Kazimierui Pauliukui, tačiau po 1905 metų revoliucijos jis buvo išrinktas Subačiaus viršaičiu ir ūkio reikalais mažai domėjosi.
Nepaprastu gerumu garsėjęs K.Pauliukas dėl savo būdo ir politinių pažiūrų sulaukdavo tiek pašaipų, kad neištvėręs metė viršaičio tarnybą, grįžo į Teresdvarį ir apsigyvenęs antrame aukšte atsiskyrė nuo pasaulio.
„Atsiskyręs nuo žmonių Kazimieras tapo pirmuoju apylinkių gamtosaugininku, – savo surinktas istorijas pasakoja J.Pūkas. – Jis išpuoselėjo aplinką, prisodino pušelių, užveisė retų veislių sodą. Bobutė pasakodavo, kad Kazimieras net arklių išmatas nuo keliukų surinkdavo.“
Apylinkės moterėlės taip mylėjusios buvusį viršaitį, kad net tada, kai šis gyveno vienas ir nenorėjo žmonių matyti, nešdavo jam krepšelius kiaušinių ir sviesto ryšulėlių.
„Visas dvaras smirdėdavo nuo kubilo prirūgusio sviesto“, – apie močiutės brolio Kazimiero asmenybės tragediją pasakoja J.Pūkas. Teresdvario šeimininkas išsitaria ir apie tai, kad vienas iš Pauliukų brolių vedė tikrą savo pusseserę, susilaukė su ja penkių vaikų, tačiau santuoka su giminaite davė skaudžių vaisių – nė vienas vaikas neturėjo palikuonių.
Išgelbėjo nuolankumas
Nors dokumentai buvo Kazimiero vardu, ūkį tvarkė jauniausias brolis Jonas. O jis buvęs smagesnio gyvenimo ir draugijų mėgėjas. Žemės tebuvo 50 hektarų, prie stalo kasdien sėsdavo bent 25 žmonės. Ūkyje ne tik dirbo daug samdinių, bet ir lankydavosi draugijų mėgėjų, kaip sako J.Pūkas, visokių „nachliebnikų“.
„Esu įsitikinęs, kad jei ne brolis kunigas Antanas, ūkis būtų labai greitai bankrutavęs, nes reikėjo mokėti didžiulius mokesčius, nerealiai didelės algos buvo susideramos su samdiniais, o darbas ūkyje vykdavo vangiai, – pasakoja J.Pūkas. – Aplinkiniai ūkininkai stebėdavosi, kad po sočių pietų Pauliukų dvare dar būna „tursomiegis“, kai nuleidę galvas visi pavalgiusieji dar ilgokai pasnaudžia čia pat prie stalo.“
Toks Pauliukų atlaidumas naudos turėjo nebent pokario metais, kai visi buvę samdiniai tapo stribais, bet nespėjo pamiršti, koks geras gyvenimas buvo Teresdvaryje, nesistengė dvaro nusiaubti ir sudeginti čia buvusių vertingų daiktų.
Užtat Teresdvaryje ir dabar tebėra daug senovinių drožinėtų baldų, nuotraukų. Čia galima pamatyti ir netoliese gyvenusio altorių meistro drožinių, ir jo darytą išradimą – sudėtinga dantračių sistema veikiantį amžinąjį variklį. Ant sienos kabo dvaro klestėjimo metus menantis drožinėtas laikrodis ir muziejaus vitrinų vertas barometras. Stribų prielankumas nebepadėjo prasidėjus trėmimams į Sibirą – tremties Pauliukai neišvengė.
Rinkosi šviesuoliai
Kunigas Antanas Pauliukas prie Teresdvario istorijos prisidėjo ne tik finansiškai remdamas šeimą, bet ir rašydamas dienoraščius. Juos dabar drąsiai galima vadinti Lietuvos provincijos kronika. Kunigo dėka Teresdvaris tapo kultūros židiniu, kuriame rinkdavosi knygnešiai, buvo statomi vaidinimai, rengiamasi dainų šventėms.
Per dvarvietę ėjo nelegalios lietuviškos spaudos gabenimo kelias. Nežinia apie kokį istorikų abejingumą tai liudija, bet kunigo A.Pauliuko dienoraščiai tebėra Teresdvaryje. Klausimas apie knygos leidimą ir kažkada planuotą muziejaus steigimą J.Pūką tik sugraudina. „Kartais apima tokia neviltis, kad, rodos, viską sudeginsiu, – apie skausmingą situaciją prabyla Teresdvario šeimininkas. – Teko labai ilgai bylinėtis, kol pastatas atiteko man, o dabar reikalauja žemę išpirkti, o pinigų aš neturiu.“
A.Pauliuko dienoraščiuose J.Pūkas perskaitė daug įdomiausių istorijų apie garsius to meto žmones.
„Kuo labiau gilinausi, tuo aiškiau supratau, kad nėra pasaulyje vietos, kurioje negyveno su Teresdvariu susijęs žmogus, – tikina istorijos gaivintojas. – Čia kažkada buvę, vasaroję, gyvenę žmonės pasklido po visą pasaulį ir garsino šias vietas.“
A.Pauliuko dienoraščiuose pasakojama apie Teresdvaryje apsilankiusius žymius menininkus, dvasininkus, rašytojus. Atgaivą Teresdvaryje rasdavo Maironis, Vaižgantas, Salomėja Nėris.
Pirmieji vieši būsimosios operos primadonos Vincės Jonuškaitės pasirodymai irgi vyko Teresdvaryje. Buvo ir taip, kad ant Vaižganto kelių sėdėjusi būsimoji primadona, dar vaikas būdama, iš susijaudinimo apšlapino dvasininko sutaną, o atsitikimą, visiems sukėlusį daug juoko, A.Pauliukas aprašė savo dienoraštyje.
J.Pūkas pasakoja, kad Vaižgantą A.Pauliukas laikęs šiek tiek kvaištelėjusiu, o tuomečiai dvasininkai taip pat buvo nuodėmingi.
„Pauliukas aprašė kartą lankydamasis Petrapilyje ėjęs į „bordelį“ pasižiūrėti gražių mergelių, – atskleidžia. – O dvidešimtojo amžiaus pradžioje vyskupai drausdavo kunigams važinėti iš vieno pavieto į kitą irgi dėl niekam ne slaptos priežasties – užtat, kad mergas lankydavo.“
