„Ar, iš tiesų, kraujas – vokiškojo teatro skiriamasis ženklas?”, - po spektaklio, susitikime su režisieriumi „Sirenų klube“ paklausė teatro kritikas Vaidas Jauniškis. M.Thalheimeris svarstė, ar kraujas – skiriamasis bruožas, tačiau pripažino, kad jo nemažai ne tik Vokietijos teatruose, bet ir „Deutsches Theater”.
Viena iš priežasčių, kodėl spektaklyje buvo naudojama tiek daug kraujo, anot jo, buvo ta, kad šiais laikais „vaizdai be kraujo rodo karą tarsi kompiuterinį žaidimą“.
„Susidaro įspūdis, kad šiame amžiuje nėra karų. Neteisingas įspūdis, nes ta smurto spiralė tęsiasi ir tęsis ateityje. Karai vyksta ir labai pikta, kad dažniausiai vaizdai apie juos yra be kraujo (pavyzdžiui, Irako arba Rusijos su Gruzija karuose), - piktinosi spektaklio kūrėjas. - Atrodo, kad ten nežūsta žmonės, nors, iš tiesų, liejasi kraujas“.
Žiūrovas turi teisę išeiti
Paprašytas pasvarstyti, kodėl kai kurie žmonės išėjo iš spektaklio, ar dėl šokiravimo, M. Thalheimeris atsakė: „Niekada nesistengiu provokuoti žiūrovų, nes tai yra kažkaip iš anksto apskaičiuotas dalykas. Nemanau, kad tai gerai. Išankstinis apskaičiavimas teatre – nuobodus. Aš tiesiog noriu papasakoti istoriją ir kad ją žiūrovas tinkamai suprastų. Šiuo atveju buvo pasitelktas toks rekvizitas kaip kraujas“.
„Man atrodo, kad kiekvienas žiūrovas turi teisę išeiti arba pasilikti ir nemanau, kad visi tie, kurie išėjo, buvo šokiruoti, būtų gerai, bet manau, kad jie turėjo kitų priežasčių. Galbūt kažkam nepatiko, kažkam spektaklis atrodė blogas, kažkam – nuobodus“, - atsakė režisierius, pridurdamas, kad ir kituose jo spektakliuose kai kurie išeina.
O.Koršunovas: teatras turi būti šokiruojantis
Susitikime su režisieriumi dalyvavęs lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas svarstė, kad žmonės, kurie išeidinėjo iš salės, galvojo „manęs tai nešokiruoja“.
„Kažkaip prisiminiau vieną draugą, kurio mylimiausias posakis - „šokiruotas asilas“. Aišku, aš negaliu iš viso taip galvoti apie žiūrovą.. Teatras iš esmės turi būti šokiruojantis. Bet koks atvirumas ir tiesa yra šokiruojanti. Jeigu ji tokia netiesa arba konvencija, bendrai pripažinta, tada nešokiruoja“.
Režisierius mano, kad spektaklyje viskas parodyta tiesmukai gerąja prasme, o kraujas – esminis šios kraujo keršto tragedijos ženklas. Pasak jo, taip apmąstomas visuomenės būvimas, kuris pagrįstas kraujo kerštu. O sūnus Orestas užbaigia visuomenę, kuri tuo remiasi.
„Matyt, esame taip atšipę, kad klausant tik teksto, mums nekiltų klausimų. Jeigu nepamatytume tokio kiekio kraujo, nesuprastume, kiek tie personažai permirkę krauju. Tekstas sako: „kraujas nenuplaunamas jokiais aukojimo vandenimis“. Jeigu susitepei krauju, tu jo nenusiplausi nei vandeniu, nei kuo kitu. Žmonės, kurie žudė, yra susitepę nuo galvos iki kojų ir jie labai aiškiai išoriškai parodo savo vidinę būseną“, - susirinkusiems pasakojo O. Koršunovas.
Režisieriaus vokiškąjį teatrą (kuriame - nemažai kraujo ir mažai sentimentalumo) susiejo su vokiečių tautos istorija.
„Spektaklyje dažnai buvo kartojama „Poelgis. Kančia. Pamoka“. Negalėjau nepagalvoti ne tik apie karus, bet ir Antrąjį pasaulinį karą ir kaip per graikus vokiečiai suvokia savo kančią bei pamoką, - svarstė jis. - Kaip bebūtų keista, rusiškame teatre mes kaip tik visiškai nematome kraujo, brutalių dalykų, jis visuomet labai humaniškas ir sentimentalus. Nepasakysi, kad realiai gyvenime nevyksta karai, kaip kad Gruzijoje. Šalis ganėtinai agresyvi, o teatras – visiškai kitoks. Vokiečių atveju – atvirkščiai“.
Aischilo „Orestėja“ (premjera įvyko 2006 rugsėjį) - tai spektaklis pagal vienintelę visą išlikusią graikišką trilogiją. Jos pagrindas - antikinis mitas apie baisaus prakeikimo persekiojamą giminę. Karta iš kartos jie puoselėja neapykantą ir kerštą vieni kitiems, paversdami savo gyvenimus nesibaigiančios kančios arena.
Michaelis Thalheimeris - viduriniosios kartos vokiečių režisūros žvaigždė, apdovanotas ne vienu reikšmingu prizu, laikomas vienu kūrybingiausių bei išskirtiniausių režisierių vokiečiakalbiame pasaulyje. Jis taip pat yra vieno pagrindinių Vokietijos teatrų, Berlyno „Deutsches Theater“, generalinis direktorius.
