Pasak menotyrininko profesoriaus Vytenio Rimkaus, J.Liaudanskis pirmasis Lietuvoje įrodė, kad akmuo turi ir sielą, vidinį gyvenimą.
Šiemet Kelmėje kūrė akmentašiai ne tik iš Žemaitijos regiono. J.Liaudanskio talentui nusilenkti atvyko ir Vidas Cikana iš Suvalkijos. Kaip pastebėjo vienas iš renginio organizatorių kelmiškis akmentašys Valdas Bandza, simpoziumo dalyviai kažkiek panašūs į šviesaus atminimo Juozą: truputį fanatikai ir labiau patriotai nei materialistai.
Septyni vyrai už 10 tūkst. litų (7 tūkst. gauta pagal projektą ir 3 tūkst. skyrė Kelmės savivaldybė) tris savaites toli nuo namų kalė akmenį. Savo darbus padovanojo būsimajam akmentašių centrui.
Pakrikštija savaip
Bene daugiausia emocijų kelmiškiams bei miesto svečiams sukelia skverelyje prie šviesoforo įsitaisę trys V.Bandzos nykštukai. Pirmasis čia įsikūrė per pirmąjį simpoziumą. Kelmiškiai iškart nusprendė, kad tai – Albinas Palaikis, vienos statybos bendrovės vadovas, labiau žinomas kaip padegėlių patronas.
Vienam nykštukui skverelyje buvo liūdnoka, tad per antrąjį simpoziumą gimė antrasis. Kelmiškiai jį bemat pakrikštijo Zigmu Mačijausku, t. y. miesto seniūnu. Vykstant trečiajam simpoziumui, žmonės tiesiog ėmė reikalauti trečio nykštuko. Tad V.Banzda jį iškalė, o žmonės iškart atpažino Mažojo teatro režisierių Algimantą Armoną. Šis už tą panašumą skulptorių asmeniškai apdovanojo ir nuoširdžiai pasidžiaugė: „O aš nė nežinojau, kad esu toks gražus“.
Kiek tolėliau tame skverelyje ant ilgakojo grybo kepurės susirangė „Laimiukas“, šiauliečio Alberto Martinaičio darbas. „Laimiukas“ sukurtas pagal to paties pavadinimo žurnalo vaikams herojų: mažutį, rudą ir geraširdį padarėlį kūdikio veideliu, kiškučio letenėlėm ir drakono uodegėle. Skulptūra įkurdinta priešais šio žurnalo leidėjos kelmiškės Linos Eitmantytės-Valužienės vaikystės langus. Kiemo vaikai šią skulptūrą jau spėjo praminti „Svajokliu“.
Tik iš lietuviško akmens
Šiemet net du akmentašiai – Jonas Vaicekauskas ir Dalius Martinaitis – savo darbuose įamžino knygą. Viena skulptūra rado sau vietą prie „Kražantės“ mokyklos, kita – prie Kelmės knygyno. Švietėjišką temą savo skulptūroje „Viltis“ bandė įamžinti ir V.Bandzos mokinys Linas Mockus iš Kražių.
Prie Meno mokyklos įsikūrė Kazimiero Bimbos skulptūra „Žemaitis soste“.
O Vidas Cikana išlaikė suvalkietišką charakterį ir savo skulptūrą „Antra diena po vestuvių“ sukūrė iš akmens, kuris atliko nuo kitų skulptorių darbų.
Visos skulptūros – tik iš lietuviško akmens. Lietuvoje akmenų lyg ir netrūksta, tačiau surasti tinkamą – nelengva. Akmenų prieš simpoziumą iš anksto iš visur privežama, bet jų vis tiek pritrūksta.
Paklaustas, koks akmuo tinkamiausias skulptūrai, Valdas Bandza paaiškino, kad tai priklauso nuo sumanymo: „Akmenys tinka praktiškai visi, jei tik ne kalkiniai ir nesueižėję. Tinka ir stambiagrūdžiai, ir smulkiagrūdžiai, ir net korėti ar sluoksniuoti“.
Dovana visai Kelmei
Akmentašiai pradžioje svajojo apie skulptūrų parką. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad skulptūros kažkaip savaime gražiai po visą Kelmę pasklinda. Mieste pakanka gražių skverelių, parkelių.
„Kai statėme skulptūrą Maironio gatvėje, žmonės su šampanu padėkoti atėjo. O kai ėmėme kasti žemę trečiojo nykštuko pamatui, bemat prisistatė keli protestuotojai – pamanė, kad esamus du nykštukus ketiname išvežti. Sakė, baikit juokus, nedrįskit judinti, prie jų net jaunavedžiai fotografuojasi. Jaunavedžių aš nepastebėjau, bet vaikai tikrai dažnai prie nykštukų fotografuojasi. O praeiviai beveik visuomet jiems nusišypso. Taigi netikėkite, kad akmeninės šypsenos yra šaltos“, – patarė V.Bandza.
