Aktorė sukūrė vaidmenį ir moderniame Oskaro Koršunovo spektaklyje „Roberto Zucco“, tačiau geriausiai ji žinoma Magdalenos Paukštytės vaidmeniu ilgiausiai scenoje išbuvusiame spektaklyje „Žaldokynė“.
Aktoriai – kaip kareiviai
Legendinės režisierės Kazimieros Kymantaitės duktė aktorė A.Gregorauskaitė nemano, kad jos profesija yra lengva. Ji sako: „Mes turime būti disciplinuoti kaip kareiviai. Jeigu tokie nebūsime, tai nieko ir nesukursime, nes teatras - kaip atnašavimas, kaip auka.
Čia neturi būti lengvo, kvailo pažaidimo. Žinoma, galime ir mokame pažaisti, bet tai darome neprarasdami tikrojo pašaukimo ir profesionalumo“. Ji priduria, kad teatras — amžina kova už būvį. Iškritai, susirgai — ir neturi vaidmens.“
Ši aktorė nėra išlepinta ir gali viską. Gal tą charakterio stiprumą ji paveldėjo iš savo senelio bajoro? Agnės senelis yra kilęs iš bajorų Kymantų giminės, šį titulą jam XIX a. pabaigoje suteikė Rusijos imperatorius.
Paklausta apie savo vaidmenį mamos K.Kymantaitės režisuotame B.Dauguviečio spektaklyje „Žaldokynė“, linksmuolė Agnė pasakoja: „Mano herojė Paukštytė keitėsi kartu su manimi. Bėgant laikui, sukurdavau naujų mizanscenų, atsirasdavo naujų detalių.
Vaidindama scenoje esu pasipuošusi savo mamos didžiuliais gintariniais karoliais. Jie mane šildo, primena, kad mamai teatras buvo ne kryžius ant pečių, o puikus vėrinys, kurį ji pati suvėrė, statydama vieną spektaklį po kito“. Ji ir dabar vaidina spektaklyje, kuris jau tapo populiariausiu Lietuvos teatro istorijoje. Septyniasdešimties metų jubiliejų ponia Agnė paminės taip pat „Žaldokynėje“, taip įprasmindama ir mamos, ir savo kūrybinį kelią. Šiuo metu aktorė kartu su Bernadeta Markevičiene ruošia knygą, kurią nori išleisti savo mamos režisierės ir aktorės Kazimieros Kymantaitės šimtmečiui.
Kaip aktorei atrodo, septyniasdešimt – tai daug ar mažai? „Tai yra paprasčiausiai riba, kai pereini į aštuntąją dešimtį, – juokiasi aktorė. – Ir staiga supranti, kad nieko baisaus – juk esi toks pats. Atsikėlei ir vėl sau ramiausiai žiūri į pasaulį ir priimi jį tokį, koks jis yra. Ir labai norisi dar jame pabūti“.
Deja, gyvenimas, pasak Agnės, kaip ta šagrenės oda, traukiasi. „O taip norėtųsi turėti daugiau laiko, nes galva pilna tokių fantazijų ir svajonių! Norėtųsi ir dar kokį vaidmenį sukurti, knygų paskaityti, daugiau pasaulio pamatyti“.
Trisdešimt ketveri metai kartu
Prieš dvylika metų aktorė Agnė Gregorauskaitė ir jos vyras kompozitorius Anatolijus Šenderovas sostinės šurmulį iškeitė į ramų užutėkį kaimo gamtoje.
Jos gyvenime būta aistrų, pakilimų, nusivylimų, išsiskyrimų. Tačiau septyniasdešimtmetį minėsianti aktorė jaučiasi laiminga – ji turi mėgstamą darbą, o šalia yra jos gyvenimo draugas Anatolijus. Pasak ponios Agnės, jau atėjo ta riba, kai antroji pusė tampa lyg ir tavimi, santykiai pasidaro gilūs, suprastame vienas kitą iš pusės žodžio.
„Gera jausti tokį artimą gyvenimo draugą, – prisipažįsta aktorė ir tuoj pat linksmai priduria,- pagaliau ir aš nesu bjauraus charakterio, visuomet stengiuosi užgesinti bekylantį konfliktą, man nepatinka rietenos“.
Prieš daugiau nei trisdešimt metų aktorės širdį pavergęs Anatolijus yra jaunesnis septyneriais metais. Šito ponia Agnė niekada neslepia, atvirkščiai, netgi savotiškai didžiuojasi. Jis ir jai padėjo išlaikyti jaunatviškumą.
Aktorė prisipažįsta, kad dabar Anatolijus tapo daug kantresnis jos atžvilgiu, saugo ir tausoja ją. Ji labai pergyvena dėl smulkmenų, o Anatolijus neima į širdį tokių niekų, sako gyvenime matęs svarbesnių dalykų, dėl kurių reikia pergyventi.
„Taigi konfliktams pagrindo, kaip Agnė besistengtų, nesudarau. Anksčiau reaguodavau, dabar – ne“, – juokiasi maestro. Agnė jaučiasi lepinama ir saugoma: „Jei taip ir toliau bus, tai dar pagyvensime ilgai ir laimingai...“
Pora skaičiuoja trisdešimt ketvirtus gyvenimo metus kartu: „Be jokios abejonės, sutikau savo žmogų, be kurio mano gyvenimas būtų daug liūdnesnis. Vienatvė labai skausminga, manau, kad kiekviena moteris, ilgam pasmerkta šiai būsenai, daug ką praranda“.
Aktorė žino ir išlikimo kartu receptą: „Norint drauge su kitu žmogumi kurti bendrą gyvenimą, reikia atsisakyti egoizmo, savojo „aš“ iškėlimo. Tai - buvimas kartu, pripažįstant kiekvieno poreikius.
Negalima stengtis pritaikyti žmogaus prie savęs, kiekvienas esame individualybė. Niekas negali diktuoti kitam. Jaunystėje ir aš dariau klaidų, o dabar suprantu, kad vyras ir moteris – skirtingi žmonės, todėl nesistenkime perauklėti žmogaus ir padaryti jį patogų sau.“
Pasak jos, gyvenimas kartu yra dovana, kai yra didelė gili draugystė, pagarba ir meilė:„Negaliu to neigti, ji yra, ačiū Dievui, mes išsaugojom ir meilę vienas kitam, ir rūpestį, ir pagarbą“.
Sutariančios poros ilgainiui supanašėja, o aktorės ir kompozitoriaus panašumas - akivaizdus: optimizmu trykštančių sutuoktinių akyse šokinėja linksmi velniukai, jie mėgsta geraširdiškai vienas kitą patraukti per dantį ar pagaliau drauge pašmaikštauti ir pasijuokti.
Dvi didžiosios gyvenimo meilės
Pora gyvena name, kuris tik kitiems atrodo didelis, o jiems – tikrai ne. Tokį įspūdį galėtų susidaryti tik nežinantys Agnės ir Anatolijaus gyvenimo niuansų.
„Mano šeima yra labai didelė – tai mano sesuo Aušrelė Banaitytė, Andriaus ir Martyno Bialobžeskių mama, be galo jautri ir švelni nuo pat vaikystės, – pasakoja aktorė A.Gregorauskaitė. – Šiandien ji nuostabi, stipri ir kilni asmenybė, sugebanti paremti mus visus.
Neseniai praradom pianistą Jurgį Bialobžeskį – ši širdgėla slegia visus. Ačiū Dievui, sveiki mano abu sūnūs – Henrikas ir Rimas, mano marčios. Nesu bloga anyta, nemanau, kad joms užkliūnu, stengiuosi į jų gyvenimus nesikišti nei su patarimais, nei su pagalba. Pirmiausia dėl to, kad jos protingesnės už mane, geriau gyvena, važinėja po platų pasaulį ir puikiai tvarkosi“.
Anūkė Margarita Šimkutė studijuoja įdomią specialybę - muzikos psichoterapiją. Ir dar ją traukia žurnalistika, todėl dirba ir šioje srityje. Anūkas Julius nepaprastai temperamentingas ir atkaklus vaikinas.
„Kol buvo mažas, labai dažnai svečiuodavosi šiuose namuose, mėgdavo pjauti žolę ir būdavo toks vijurkas, kad vos suspėdavome paskui jį. Jis užsispyręs – tiesiog vyriškai siekia tikslo. Labai mėgo blynus, tad kepdavau jam dažnai. Taigi, mano anūkai - dvi didžiosios mano gyvenimo meilės, – didžiuodamasi pasakoja aktorė.
Ji džiaugiasi, kad santykiai šeimoje puikūs: „Galbūt ne visuomet surandame laiko pabendrauti, tačiau stengiamės susitikti per didžiąsias šventes“
Kompozitorius – aktorės „asmeninis šoferis“
Pora džiaugiasi ramybe ir grynu oru, nors poniai Agnei kartais trūksta miesto gyvenimo: „Tačiau turiu asmeninį šoferį ir savo taksi parką, – juokiasi aktorė, – todėl Vilnius man ranka pasiekiamas.“ „Asmeninis šoferis“ Anatolijus linkteli pritardamas: iš Nemenčinės iki Nacionalinio dramos teatro – tik pusvalandis.
Poniai Agnei be galo patinka keliauti kartu su vyru: „Tai tokios nuostabios kelionės, persipynusios kūryba – juk dažniausiai vykstame ten, kur skamba jo kūriniai. O jie skamba visoje Europoje. Tai ir man glosto savimeilę – kai nugriaudėja aplodismentai, žmonės bėga prie jo ir prašo autografų.
Lankėmės Torunėje, Varšuvoje, rudenį važiuosime į Italiją ir Čekiją, kur bus grojami jo kūriniai. Kiekvieną kartą jo koncertuose apima toks be galo malonus jaudulys“.
Maestro giminės istorija skaičiuojama nuo 1814 m., o joje – beveik visi muzikantai, tik netyčia vienas protėvis pamynė dinastijos tradicijas ir tapo mechaniku. Todėl Anatolijus pripažįsta turįs ir tokių genų – jam be galo patinka technika, mėgsta netgi baldus restauruoti.
Abu su žmona nuo gegužės mėnesio iki pat vėlyvo rudens maudosi ežere. Aktorei tai - sveikatos šaltinis, iš čia ji semiasi ištvermės, reikalingos scenoje: „Iš tiesų tai Agnės sumanymas, tačiau ir aš kartą pabandžiau - patiko. Tai - ne sportas, tiesiog toks laisvalaikio praleidimo būdas, malonumas“, – pasakoja maestro.
Beje, pusryčius gamina taip pat Anatolijus – pasak Agnės, šiam užsiėmimui turįs daugiau fantazijos. Maestro net juokais nesiskundžia esąs išnaudojamas. Atvirkščiai, sako, kad tai - puiki gimnastika prieš sėdant kurti.
Agurkų sekcijos pirmininkė
Didžiuliame name daiktų daug – ypač popierių, partitūrų, natų. Vienas žinomiausių Lietuvos kompozitorių, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas maestro Anatolijus nieko neišmeta: juk viskas jam yra vertinga: „Norisi pagaliau sutvarkyti, iškraustyti iš dėžių – tačiau, matyt, tam dar neatėjo laikas, – prisipažįsta. – Palėpėje planuoju įrengti studiją, biblioteką...“.
Maestro kuria muziką kabinete trečiajame aukšte. O kai nedirba, jam patinka pjauti žolę, tvarkyti gėlynus. Jo žmona Agnė taip pat mėgsta daržo darbus – mat vaikystėje mokykloje ji buvo net agurkų sekcijos pirmininkė!
Tačiau dabar jai dėl laiko ir sveikatos maestro griežtai uždraudė vargti. Tačiau be daržo Agnės nepaliko – sukalė rėmus ir įrengė lysvę... net vieno metro aukščio, kad Agnei nereikėtų lankstytis.
Taip dabar pusantro kvadratinio metro plote auga du agurkų bei du pomidorų daigai, žemuogių krūmelis, netgi svogūnai ir salotos su ridikėliais. Nors abu linksmai juokiasi iš šio „kūrinio“, maestro neslepia jaučiąsis ramiau, kai daržas yra.
„Nedarykite manęs per prievartą laimingos“
Agnė Gregorauskaitė turi auksinę gyvenimo taisyklę. Ji sako: „Nedarykite manęs per prievartą laimingos“. Tai reiškia – nenurodinėkite ir nespręskite už mane.
„Kiti kažkodėl mano labiau žinantys, kas man yra geriau, - sako aktorė, - tačiau iš tiesų aš pati turiu pasirinkimo laisvę. Diktuoti kitiems ir pati nemėgstu, kas yra gerai man, kitam gali atrodyti tragiška“.
Aktorė nepaprastai džiaugiasi gyvenimu kaime: „Gyvenimas čia, Nemenčinėje, - man ramybės užutekis. Kai grįžtu po spektaklio, matau žvaigždėtą dangų, girdžiu upelio čiurlenimą. Man reikia mano pasaulio, į kurį niekas neturėtų kištis. Tokį čia ir turiu. Juk gyvenimas – nuostabus!“
