1995 metais pasaulinėje kino kritikų apklausoje Ch. Chaplinas išrinktas reikšmingiausiu aktoriumi kino istorijoje. Tai išties buvo asmenybė, visapusiškai valdžiusi visą filmo kūrybinį procesą: jis buvo savo filmų scenarijaus autorius, prodiuseris, režisierius, pagrindinis aktorius, kompozitorius, o kartais - net ir dainų atlikėjas.
Jei ne milžiniška komiko ir aktoriaus aistra visai neaišku, kaip būtų susiklostęs Chaplino likimas, nes vienu metu jis rimtai svarstė apie muzikanto kelią. Prisimindamas pirmąsias gastroles Amerikoje savo autobiografijoje jis rašė: "Aš visur su savimi nešiojausi smuiką ir violončelę. Nuo šešiolikos metų kasdien grodavau po keturias – šešias valandas, kas savaitę eidavau į pamokas. Kadangi grodavau kairiarankiška pozicija smuiką perstygavau atvirkščiai, taip pat atvirkščiai pastačiau ir tiltelį. Rimtai ketinau tapti koncertuojančiu muzikantu, vienok, bėgant laikui, supratau, kad niekada nepasieksiu aukštumų, todėl pasidaviau. Kalbant apie violončelę - mokėjau labai gražiai su ja pozuoti, bet tuo viskas ir baigėsi…"
Kadaise vaikystėje sužavėjusi gatvių ir kavinių muzika greitai rado kelią į Chaplino filmus. Gal ši slapta meilė paprastai, bet širdingai muzikai ir nulėmė, kad net septyniolika metų po pirmojo įgarsinto filmo pasirodymo jis išlaikė ribą tarp nebyliojo ir kalbančio kino, tarsi teigdamas: žodžiai – tai neapykantos kalba, tyla – meilės.
Gal dėl šios meilės jis pirmasis sinchronizavo savo sukurtą muziką su paties režisuotomis bei suvaidintomis mizanscenomis. Bet tai buvo kita kalba – muzikos kalba, jautriu kontrapunktu paryškinanti herojaus pastangas dabarties gyvenimo sumaištyje atrasti bent lašelį žmogiškos šilumos ir jautrumo. Prasidėjus garsinio kino amžiui Chaplinas pirmasis kryptingai įtraukė muziką į filmo dramaturgiją.
Pažįstamas ir mielas valkatos įvaizdis - plačios kelnės, dideli batai, nudriskęs švarkelis bei nutrintas katiliukas - žada publikai nepaprastus, išgyvenimus, smagias minutes ir paprasto žmogaus triumfą prieš gyvenimo sumaištį.
Pasak R. Zubovo, "Nepaklusnieji" leidžiasi į kelionę romantiškojo menininko pėdomis, norėdami ne tik nusilenkti šiam iškiliam scenos meistrui, bet ir priminti subtiliai po satyros veidu slėptos ir visada teigtos Ch. Chaplino žmogiškosios būties stiprybę."
