Pjesę „Senojo gluosnio pasakojimai“ režisierius Julius Dautartas sukūrė pagal savo tėvo Vlado Dautarto novelių romaną „Senojo gluosnio pasaka“(1980 m.). Pjesė – tarsi atsiprašymas, nusilenkimas, atsidėkojimas Kaimui, kurio nebėra, kurio ir fizinį, ir dvasinį būvį į nežinią nusinešė istorijos vingiai. Tai nostalgiškas pamąstymas ir prisilietimas prie Laiko, kuris nebegrįš, rašoma teatro pranešime spaudai.

Veiksmas vyksta prie Nemuno, Šilų kaime, netoli Kauno. Įvykiai rutuliojasi praeito šimtmečio ketvirtame dešimtmetyje, tuomet, kai Hitleris komandavo Europai. Artėjančio karo grėsmė jaučiama ir kūrinyje.

Tai pasakojimas apie vieno Lietuvos kaimo žmonių gyvenimą. Tokių istorijų, kurias išgirsite senojo gluosnio užuovėjoje turbūt esate girdėję, o gal ir patys išgyvenę – bene kiekvienas kaimas turėjo savo suktą žydelį, šykštuolius ūkininkus, šviesuolius filosofus, ištekėti troškusias mergas, skausmą nuimančias žolininkes... Sukasi ratas, keičiasi kasdienybė, byra kaimas...

Režisierius meistriškai sujungė visus personažus į visumą, į bendrą kaimo paveikslą. Kaimo, kurio tuoj nebebus... Kaimas traukiasi į miestą, palikdamas prisiminimus, herojų dvasios atsivėrimus ir nostalgiją nueinančiam laikui.

Ši pjesė sujaudins visus tuos, kurie pasiilgo lietuviškos tematikos ir gražaus, jautraus spektaklio. Tai tarsi sugrįžimas į praeitį, tai prisilietimas prie išėjusio laiko.

„Senojo gluosnio pasakojimai“ – įvertintas kaip geriausias 1997m. lietuviškos dramaturgijos pastatymas. Spektaklyje vaidina visas J. Miltinio teatro aktorių kolektyvas.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją