Lyg tapyba bičių vašku
D. Kasčiūnaitė paskutinėse savo parodose rodo ryškių atsinaujinimo ženklų. Tai fotografijos, pakoreguotos kompiuterinėmis programomis, naudojimas tapyboje, kiti technologiniai eksperimentai. Pripažinta abstrakčios tapybos kūrėja vėl daro lankstą, grįždama ir prie figūrinės dailės. Ir ne šiaip žmogaus vaizdavimo, o portreto.
Mūsų tapyboje beveik apmiręs portreto žanras čia suskamba naujom spalvom. Ne veltui jos kolekcija vadinasi „Autoportretas ir kiti miražai”: „Anūkės portrete” ir „Autoportrete” įdomiai fragmentiškai pavaizduoti veido bruožai raiškius charakterius atskleidžia detalėmis.
Dailininkės abstrakčios tapybos paveikslai žavi techniniais eksperimentais, naujai sužvilgusiomis arba prigesusiomis faktūromis. Nors ir supranti, kad tapybos kūrinių technologijoje panaudotos šiuolaikiškos sintetinės medžiagos, tačiau kaip visuomet prašmatni D. Kasčiūnaitės tapyba atrodo it senovinė, retsykiais - kaip enkaustika, t. y. tapyba bičių vašku, sumaišytu su dažų pigmentais.
Skačkauskiškos moterys
A. Skačkausko tapyba – tai gurmaniška puota lietuvių koloristinės emocionaliosios tapybos gerbėjams, vertintojams. Spalvos, o kartu ir formos sukūriuoja, nerimsta, sukasi spirale ir verčia mus paprasčiausiai sustoti ir mėgautis spalva, neramiu, it sraigtas besisukančiu potėpiu, jo grybštelėjimu.
Poetas ir tapytojas A. Skačkauskas paveiksluose vaizduoja moters figūras, kurios irgi nerimsta kaip jo paveikslų spalvos, faktūros. Kas tai? Mūzos, mitologinės deivės ar šiuolaikinės moterys? Ne, tai šiuolaikinės tapybos skačkauskiškos moterys – poetiškos, efemeriškos ir nepagaunamos nei mintimi, nei pasakojimu. Užgriebiamos ir suvokiamos jos galėtų būti tik jausmu ir išlavintais spalviniais pojūčiais.
„Lietuviškų girių tankmių ir pelkių polipai”
V. Jackevičiaus kūriniai priklauso kolekcijai - „Grybai, medūzos ir Lietuva po naujo ledynmečio“. Tai klijuotos medienos reljefai. Dvidešimtajame amžiuje medis ir gintaras ilgokai buvo nuvertinti ir priskirti lyg prasikaltusioms Lietuvos dailės istorijai medžiagoms, kurių dirbiniai buvo palikti tautodailininkų kompetencijai. Tik praeito amžiaus pabaigoje profesionalai auksakaliai, skulptoriai ir dizaineriai prisiminė, kad tai itin lietuviškos medžiagos, turinčios puikias, savitas menines galimybes.
V. Jackevičius dizaineriškai sugriebia medį, jį klijuoja, koliažuoja skirtingas medžio rūšis, formuoja ir sukuria įsimintinus kūrinius. Be šiuolaikiniam interjerui tinkančių formų, jo darbai pasižymi ir itin išradingais pavadinimais (pvz., „Lietuviškų girių tankmių ir pelkių polipai”). Nors menininkas pripažįsta, kad natūralios medžio spalvos, jo rašto gylio ir spindesio nepakeis joks dažas, visgi neiškentęs kai kuriuos darbus spalvina ir taip mūsų akyse medžio reljefai virsta skulptotapyba.
Keraminis „Vonių menas” ir tapytas arkliukas iš Londono vitrinos
V. Žukas parodos kolekcijoje „Paukščiai, nuogos moterys ir Londono natiurmortai“ rodo tapybą ir keraminius reljefus (dešimties glazūruotų pano ciklas „Vonių menas“). Keraminiai reljefai žavi klusniai į stačiakampius sukomponuotomis formomis, kurios tačiau nėra vienodos. Atvirkščiai, fragmentuodamas žmogaus ir gyvūnų kūno dalis, daiktus ir gėles, V. Žukas kuria vis kitoniškas kompozicijas – spalvingas ir išradingas.
O kai tapytojas pasivaikščioja po Londoną, jo muziejus - tai visada išeina į naudą ir menininkui, ir žiūrovui. Pamatytų meno šedevrų atšvaitai atsimuša V. Žuko drobėse su Ūro karalystės auksu ir sidabru, kituose kūriniuose. Londono mažyčių antikvariatų vitrinų motyvai traukia akį drobėse „Du porcelianiniai paukščiai”, „Žaislinis arkliukas”.
„Keturių žymių menininkų kompanija susibūrė, berods, tik šiai parodai, bet pateikė netikėtą tapybos, keramikos ir medžio kūrinių pokalbį”, - pranešime spaudai sako menotyrininkė R. Rachlevičiūtė.
Parodos „Kai lietuviai naktį ėjo per Europą…“ atidarymas sostinės galerijoje „Arka“ įvyks birželio 5 d. 18 val. Paroda veiks iki birželio 20 d.
