Kadangi Apolionijos personažas - moteris, vilkinti tautiniais drabužiais, jos išvaizda turi būti nepriekaištinga. Tad ji negali apsieiti be kosmetikos priemonių.
„Dažytis mane išmokė LNK televizijos grimuotoja Marija Oržekauskaitė. Anksčiau išterliodavau, kaip sugebėdavau, už tris litus pudros nusipirkęs, ir gerai būdavo. Dabar jau ir kitiems galiu patarti, kaip pasidaryti nepriekaištingą makiažą. Marija man ne tik padovanojo įvairiausių kempinių, bet ir paaiškino, kur ką tepti, kad nosis neblizgėtų ar tušas nevarvėtų. Be to, pats pasiskaičiau literatūros, kad nesukelčiau alergijos", - džiaugėsi perpratęs moteriško grožio paslaptis humoristas.
Kai V.Pračkaila su žmona išsirengia į pobūvį, ši drąsiai į pagalbą kviečiasi vyrą: „Vaidai, padažyk mane." Humoristas puošia ne tik žmoną. Abi dukras specialiai mokė, kaip reikia daryti makiažą, kad per daug dažų neprisikrautų ir neblizgėtų.
Paveldėjo iš giminės
„Ne tik jokių aktorystės mokslų, bet apskritai nesu nieko baigęs. Tik Griškabūdžio (Šakių rajonas) vidurinę, kur viskas ir prasidėjo. Tiesa, Pedagoginiame institute (dabar universitetas) studijavau meninį stiklo apdirbimą, bet nebaigiau - matematika „papjovė", - pasakojo vienas žinomiausių Lietuvos humoristų.
Anot V.Pračkailos, meniška jo prigimtis tikriausiai buvo užkoduota giminės genuose: mama ir teta dirbo kultūros namuose, tėvas grojo, o apie močiutę ką ir kalbėti - tikras liaudies dainų lobynas.
Senolės duona
Močiutė ne tik mokėjo daug gražių liaudies dainų, bet ir sugebėjo žaidimais ugdyti anūkų meninius polinkius, diegti svarbiausias gyvenimo vertybes šiems net nepastebint, kad yra mokomi. V.Pračkaila su švelnia nostalgija prisimena, kaip močiutė kepdavo duoną: „Suformavusi kepalą, ji leisdavo mums pirščiukais pėdutes padaryti, pagaliukais gėlytes ir lapelius nupiešti. O kiek laimės būdavo, kai nedideliu tešlos gumulėliu aplipdydavo kiaušinį, suformuodama kokį paukščiuką, ir pašaudavo į krosnį. Būdavo dvigubas džiaugsmas: ir kiaušinis iškepdavo, ir bandelė."
Humoristui visam gyvenimui įstrigo senolės žodžiai: „Apsiėmei karve būti, tai ir pieno duok“. Jais V.Pračkaila vadovaujasi ir dabar, kai pristinga jėgų ir viskas lyg tyčia iš rankų krenta, nieko nesinori akyse matyti.
Spektaklis malkinėje
Pirmąjį vaidinimą „Lapės ir gervės vaišės" humoristas, būdamas pradinukas, surengė malkinės tarpduryje. „Prikalėme pagalį, ant jo užmetėme lovos užtiesalą ir apkaišėme eglišakėmis - taip sukonstravome sceną. Lapės lėlę turėjome pirktinę. Kaip atrodo gervė, gerai net neįsivaizdavau. Tačiau nė trupučio nenusiminiau: susiradau kreivą šaką, apsukau ją bintu, išpaišėme akis, snapą atstojo šakos galas - ir išėjo puikiausia gervė", - prisiminė V.Pračkaila pirmuosius žingsnius į sceną.
Buvo pionierių vadovas
„Mokykloje lankiau dramos, šokių būrelius, piešiau afišas, dalyvavau klasės eilėraščių konkursuose. Manęs visur buvo pilna, tik prie tiksliųjų mokslų nelabai traukė. Man ir šiandien atsiliepia ta matematika", - juokauja humoristas ir linksmai priduria, kad pinigus nesunkiai susiskaičiuoja.
Vien vaidybos dramos būrelyje V.Pračkailai buvo per mažai. Mokydamasis aštuntoje klasėje jis vadovavo mokyklos lėlių teatrui. Pats rašė scenarijus, darė lėles, netgi močiutės, buvusios siuvėjos, padedamas siuvo joms drabužius.
„Labai pasisekė, kad mane supo geri žmonės. Mokyklos vadovai, pastebėję mano polinkį vaidinti, nurodė ūkvedžiui sukalti sceną ir padėti padaryti uždangas. Kartu su būriu entuziastų mokykloje sėkmingai pastatėme keletą lėlių spektaklių. Nors buvome padūkę vaikai, mokytojai sugebėjo mūsų energiją nukreipti tinkama linkme", - apie mokyklinius metus pasakojo humoristas.
Kai baigus vidurinę pirmaisiais metais nepavyko įstoti į aukštąją, V.Pračkaila aštuonmetėje mokykloje įsidarbino pionierių vadovu, dėstė dailę, braižybą ir fizinį lavinimą. Kiek vėliau su bendraminčiais sukūrė grupę „Šiukšlės".
„Važinėdavome po kaimų festivalius ir už pasirodymą gaudavome didžiulius pinigus - po dvidešimt rublių", - tų laikų uždarbiu džiaugėsi humoristas. Vėliau jis dirbo programos vedėju Šakių liaudies cirke "Šypsena" ir to paties pavadinimo grupėje, kurioje savo koncertinį kelią pradėjo ir žinoma dainininkė Džordana Butkutė.
Personažas „prilipo"
Būtent dirbant „Šypsenoje" ir skaitant įvairių humoristų kūrinius, jam į rankas pakliuvo Vytautės Žilinskaitės humoreska "Vacy", merginos, vardu Apolionija, rašytas laiškas Vaciui.
„Mama davė raudoną rankinę, raudoną skraistę ir tapau Apolionija. Iki tol buvau sukūręs nemažai vaikiškų ir vyriškų personažų, bet iš salės reakcijos supratau, kad Apolionija geriausiai "limpa", - pasakojo V.Pračkaila.
Pavadino Zizirskiene
Tada humoristui tapo aišku, kad moteriškas vaidmuo - tinkamiausias: "Toliau jau nuosekliai kūriau Apolioniją. Rusai turėjo Mavrikiną ir Nikitičną, o Lietuvoje tokio personažo nebuvo, išskyrus epizodinius vaidmenis per agitbrigadų pasirodymus. Liko tik užpildyti nišą. Pasigavau šią mintį, ir Apolionijai kelio atgal jau nebuvo."
Apolionijos Zizirskienės krikštatėviais V.Pračkaila vadina rašytoją V.Žilinskaitę ir aktorių Vytautą Grigolį, kuris pastebėjęs, kad moteris privalo turėti ir pavardę, pasiūlė Apolioniją vadinti Zizirskiene.
„Į didžiąją sceną mane už rankos išvedė Zakarauskas (Artūras Orlauskas), maždaug prieš dvidešimt metų pakvietęs dalyvauti "Durnių marše", - V.Pračkaila dėkingas už parodytą pasitikėjimą ir padrąsinimą dabar politiku tapusiam humoristui.
Apolionija Zizirskienė labai greitai išaugo V.Žilinskaitės humoreskos drabužius ir tapo sudegusio teatro artiste, kaskart žiūrovui atskleidžiančia naujas savo spalvingos asmenybės savybes.
„Fierankos, zaslankos ir spatkutės"
Kurdamas Apolionijos Zizirskienės personažą, V.Pračkaila pirmiausia siekia ne vyrišką išvaizdą pakeisti moteriška, bet atskleisti kaimo moters charakterį. Jis vadovaujasi geležine taisykle: "Gali būti nuogas, bet suvaidinti reikia taip, kad žiūrovas tave matytų ir su plaukais, ir su skara, ir su kuo tik nori."
Kūrybingumo nestokojantis V.Pračkaila nesunkiai randa būdų, kaip naujai atskleisti Apolionijos charakterį. "Reikia tik stebėti aplinką", - praveria kūrybinės virtuvės duris humoristas.
Anot V.Pračkailos, važiuoji sau autobusu ir klausaisi, ką moteriškės šneka. Kartais jos taip vaizdingai aptarinėja kokį nors sujaudinusį reiškinį, problemą ar Seimą, kad lieka tik apibendrinti, ir scena parengta. Žmonėms ypač patinka, kad Apolionija žino ir jų miesto ar miestelio gyvenimo ypatumus.
„Pastebiu vienos ar kitos moteriškės neįprastą judesį, juoką, kalbėjimo manierą - viską sudedu į krūvą, taip ir išeina Zizirskienė. Miestuose ir kaimuose pilna "perliukų", - šypsosi humoristas, tarsi vyrui vaidinti moterį būtų vieni niekai.
Apolionija Zizirskienė kalba zanavykų tarme, bet pasitaiko, kad žemaičiai nesupranta dzūkų žodžių. "Bet ir tai gerai, aiškiname, ką reiškia fierankos, zaslankos, spatkutės", - pasakojo V.Pračkaila.
Žilaplaukis gerbėjas
Anot V.Pračkailos, anksčiau pasitaikydavo įvairiausių komiškų nutikimų, kai žmonės nesuprasdavo, kas vaidina Apolioniją - vyras ar moteris.
Vienu metu „Alytaus naujienų" laikraštyje kartą per mėnesį eidavo puslapinis „Apolionijos Zizirskienės priimamasis". „Parengdavau kryžiažodžių, rašydavau patarimus ir šiaip visokias humoristines kvailystes. Kai kurie žmonės noriai per laikraštį ir asmeniškai susirašinėdavo su Zizirskiene. Metų pabaigoje pačius aktyviausius pakviesdavome į kavinę pasisėdėti, kad pabendrautume ir susipažintume. Laiškus gaudavau tiek iš vyrų, tiek iš moterų. Iš visų skyrėsi vieno vyro laiškai - smulkia rašysena į kiekvieną eilutę primarginti matematikos sąsiuvinio dvilapiai. Tai nebuvo meilės prisipažinimai, bet kartais suabejodavau - rimtai rašo ar juokauja. Viskas paaiškėjo po susitikimo kavinėje: aukštas išvaizdus žilaplaukis, supratęs, kad aš - ne moteris, man daugiau laiškų neberašė", - apie nusivylusį gerbėją pasakojo humoristas.
Kiek kartų yra buvę, kad ir pačios moterys apsigaudavo, V.Pračkaila nė neskaičiavo: "Po vakaronių mėgstu pasišnekėti su žmonėmis. Žiūrėk, nutaikiusi progą kokia vyresnio amžiaus moteris prieina ir paslaptingai sušnabžda į ausį: "Vaikeli, aš maniau, kad tu tikrai boba." Humoristui geresnio savo darbo įvertinimo net negalima tikėtis.
Atgaiva - šeima ir namai
V.Pračkaila į Alytaus rajono buvusį „Atžalyno" kolūkį dirbti dailininku prieš 22 metus atvyko pakviestas tuomečio vadovo Vydo Baravyko ir įsikūrė Krokialaukyje. "Su žmona Vaida auginame dvi dukras ir sūnų. Vyriausioji Vylūnė studijuoja Kauno technologijos universitete, linkusi į tiksliuosius mokslus, vidurinioji Vijolė yra baigusi muzikos mokyklą ir studijuoja filosofiją Vilniaus pedagoginiame universitete, jaunėlis Vainius mokosi vienuoliktoje klasėje", - pasakojo V.Pračkaila.
Geriausiai jis pailsi namie, o jėgas atgauna nugara prigludęs prie ąžuolo kamieno. „Nesuprantu žmonių, kurie nuolat skundžiasi, kad tas negerai, anas negerai. Gerai, dar ir kaip gerai", - bet kokioje gyvenimo situacijoje optimizmo nepraranda humoristas.
Vis dėlto V.Pračkaila prisipažįsta, kad scena yra malonus darbas, o poilsis yra poilsis, todėl stengiasi šių dviejų dalykų niekada nepainioti. Pakviestas į pobūvį paprastu svečiu, juo ir jaučiasi.
