„Turi būti suinteresuotumas. Jeigu jo nėra, žmogus mieliau dainuoja Vokietijos ar Austrijos chore nei Lietuvos scenoje, nes ten uždirba nepalyginamai daugiau.
Bėda – ir instrumentininkai. Aukso vertės deficitu tapo fagotininkai – tas pats žmogus groja Gintaro Rinkevičiaus, Juozo Domarko ar Muzikinio teatro orkestruose.“
Menininkų namų direktoriaus Viktoro Valašino nuomone, tik iš meilės Kaunui artisto dirbti nepriversi. Jis žiūri, koks teatro modelis jam siūlomas, pas ką jis vaidins. Taip pat ir dėl studijų. Kai kursą renka asmenybė, mokiniai seka paskui jį.
Meninės idėjos, garsaus vardo trauką pabrėžė ir Dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas. „Nektarą pajunta ir tranai, ir bitės. Kai artistus į savo spektaklius kvietė Jonas Jurašas arba Gintaras Varnas, mažai kas atsispyrė. Nebūtinai masalas yra etatai. Dabar jauni žmonės ne visada jų ir nori, nes tai pririša prie konkrečios vietos.“
Buvusi Dramos teatro vadovė, dabar įsteigusi viešąją įstaigą „Dvimiesčio kulka“, Ina Pukelytė priminė: paskutinis kursas, kuris dirba Kaune, yra iš Gyčio Padegimo studijos, veikusios prie teatro. „Kad jaunas menininkas pasiliktų Kaune, jis turi čia mokytis, gyventi miesto atmosfera, jausti jo dvasią, o ne atvažiuoti pernakvoti viešbutyje prieš spektaklį“, – pastebėjo ji.
Teatralai įsitikinę, kad aktorius reikėtų rengti ir Kaune: gal Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete, gal J.Gruodžio konservatorijoje ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos padalinyje. Prieš keletą metų Kauno politikų karštai palaikyta idėja steigti mieste menų akademiją, atrodo, liks tik miražas. Švietimo reformos strategija – mažinti šalyje aukštųjų mokyklų, o ne steigti naujas.
Nuosmukis skverbiasi visur
„Teatrai jautriai reaguoja į kokybinius miesto mikroklimato pokyčius. Deja, Kaunas provincialėja sulig kiekviena diena. Mieste beveik neliko kūrybinio jaunimo, nes jam reikia bendraminčių terpės. Tie patys aktoriai laksto vaidinti iš vieno teatro į kitą. Labai suprastėjo ir publika“, – neslėpdamas pesimizmo tvirtino Kamerinio teatro vadovas Stanislovas Rubinovas. Prieš keletą metų šio teatro pavadinime buvo žodis „jaunimo“. Paskui taip vadintis tapo nepatogu dėl trupės amžiaus vidurkio.
Kamerinio ir Lėlių teatro aktorius į savo spektaklius vaidinti kviečia Mažasis teatras. Aktorių stoka – ne vienintelė šio kolektyvo, turinčio viešosios įstaigos statusą, problema. Pašliję Mažojo teatro direktoriaus Audriaus Baniūno ir meno vadovo Vytauto Balsio santykiai baigėsi pastarojo atleidimu už pravaikštą.
„Gaila, kad tai įvyko kaip tik tada, kai sutariau dėl mūsų spektaklio „Katytė P.“ rudens gastrolių Vokietijoje, Detmolde. Nesinorėtų, kad mano nusižengimas darbo drausmei pakenktų pačiam teatrui, jo pasiektai kokybei“, – apgailestavo V.Balsys, vildamasis, kad aštrios konflikto su direktoriumi briaunos dar nusigludins.
Šių menininkų paliaubų tikisi ir savivaldybė. Mažojo teatro bei Pantomimos ir plastikos teatro problemos neseniai apsvarstytos Kauno miesto tarybos Kultūros, bendruomenių ir savivaldos komitete. Politikai rekomendavo pakeisti šių kolektyvų statusą: iš viešosios įstaigos – į savivaldybės biudžetinę įstaigą. „Žaibiškų permainų nebus, nes tai susiję su kitu finansavimo modeliu.
Teatrams išlaikyti turi būti numatyta lėšų miesto biudžete. Jei taryba pritartų komiteto siūlymui, Mažojo teatro statusas gali keistis tik kitąmet, Pantomimos – dar šiemet“, – teigė Kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Šliažas. Pasak jo, biudžetinės įstaigos privalumas, kad miestas gali ją reikliau kontroliuoti. Tačiau viešoji įstaiga dalį lėšų turi užsidirbti pati, o tai skatina neapsnūsti.
Mažojo teatro direktorius A.Baniūnas galimą kolektyvo ateitį įvertino kritiškai: anot jo, tapti biudžetine įstaiga būtų labai patogu tinginiams. Pantomimos ir plastikos teatro direktorius Arvydas Lebeliūnas dar galutinai neapsisprendęs: išeiti iš darbo ar pasilikti. Šio kolektyvo jaunosios pamainos problema itin aktuali, nes pantomima nėra vyresnio amžiaus žmonių užsiėmimas – jai reikia daug fizinių jėgų.
Festivaliai ir pinigai
Daugelio bėdų, kurios rūpi teatro žmonėms, viena savivaldybė niekaip neįveiks – nei ji aktorius ims rengti, nei privers menininkus likti Kaune. Vietos politikai ir patys, išėję taryboje pradžiamokslį, puola balotiruotis į Seimą, svajoja apie postą Vilniuje.
„Nė vienas iš Kaune rengiamų teatrų festivalių negimė įkvėptas valdžios, nors galėtų. Toks tarptautinis renginys garsintų miestą. Prieš keletą metų teatralai siūlė mieste rengti kamerinių spektaklių festivalį, bet nieko neišėjo, nes negavome finansavimo“, – valdžioms pasikeitus, nugrimzdusią užmarštin idėją priminė Lėlių teatro vadovas Sigitas Klibavičius.
Tokio festivalio idėją karštai palaikanti „Auros“ šokio teatro vadovė Birutė Letukaitė siūlė žvelgti per menų sintezės prizmę, įjungti į jį ir kitus sceninius žanrus. Kultūros ir švietimo departamento direktorius Edmundas Balasevičius prognozavo, kad kamerinių formų teatro festivalio formatas įkandamas Kaunui: mieste yra daug erdvių, kuriose būtų vaidinami tokie spektakliai.
„Viešosios įstaigos „Teatro projektai“ vadovo Petro Venslovo nuomone, nepakankamai išnaudojamos „Lietuvos teatrų pavasario“, kasmet vykstančio „Girstutyje“, galimybės: „Šiame festivalyje naujausius spektaklius rodo visi Lietuvos dramos teatrai. Jį vertėtų išauginti iki tarptautinio, tačiau be rimtos finansinės paramos to nepadarysi.“
Pasak S.Klibavičiaus, dar viena teatralų bėda – ilgai užsitęsianti nežinia, kokio dydžio paramą gaus projektas. „Šiemet gegužę rengiame jau 18-ąjį tarptautinį festivalį „Šypsos lėlės ir vaikai“. Tuoj baigsis kovas, bet iki šiol nežinome, kokia suma mus parems miestas. Pinigų gauname, bet labai vėlai.“
Miestas savo biudžetą formuoja tik po to, kai būna patvirtintas šalies, tad metų pradžioje įvardyti konkrečių sumų kultūros projektams neįmanoma, gynėsi S.Šliažas. Išeitis galėtų būti iš anksto taryboje patvirtintas reprezentacinių renginių sąrašas: tai suteiktų garantijų, kad jie gaus ne mažesnį finansavimą nei pernai.
