Tautodailininkas A.Teresius – menininkas, kurio darbų galima pamatyti ne tik Europoje, bet ir Japonijoje, Amerikoje, Australijoje. Tai – vienas iš nedaugelio kūrėjų, galinčių pasakyti, jog menininkai Lietuvoje gali ne tik egzistuoti, bet ir visai neblogai gyventi.
Pradėjo gaminti kryžius
“Nesu įdomus pašnekovas žurnalistams, dirbdamas nei su Dievais, nei su kosmosu nesikalbu“, - juokiasi tautodailininkas ir vadina save labai žemišku menininku.
„Profesija pati mane pasirinko, - tęsia A. Teresius. - Buvau penkiolikos, kai 1975-aisiais buldozeriu buvo sulygintas Kryžių kalnas. Tada su keliais panašaus amžiaus draugais pradėjome meistrauti kryžius ir naktimis nešti juos į kalną. Tai pasirodė įdomu, paslaptinga, be to, dar ir nelegalu, o paaugliui laužyti tabu ypač patinka. Taip ir pradėjau, nors meistrystės mokytojo niekada nesu turėjęs. Mokykloje drožinėjau koplytstulpius, o skulptūras drožti 10-11 klasėje paskatino Šiluvos vargonininkas Alvydas Šeduikis. Šis žmogus vargoninkaudamas ne vienam pradedančiajam dovanojo kaltelius, kad tik kas nors pradėtų drožti. Šviesaus atminimo A.Šeduikis tuomet mane supažindino su Tėvu Stanislovu, pas jį kurį laiką gyvenau, ten ir išmokau kalti saulutes. Iš Tėvo Stanislovo dovanų gavau pirmuosius rimtus įrankius bei tokį pat požiūrį į gyvenimą“.
Primityviose formose – modernumas
A.Teresiaus namai panašūs į savotišką muziejų: sienas puošia metaliniai kryžiai - saulutės, grubesnių formų „šventukai“ – taip švelniai skulptorius vadina religinio pobūdžio skulptūras. „Šią kolekciją surinkau iš tų žmonių, kurie anais sovietiniais laikais nenorėjo jų laikyti. Gal bijojo, o gal – nesuprato, kad tai - vertybė. Kai kurias skulptūras išgelbėjau nuo sudeginimo. Anais laikais nebuvo tiek profesionalių liaudies skulptorių, nagingesnis, daręs skrynias, prispyrus reikalui, sukurpdavo ir koplytėlę“.
„O štai šie – jau mano“, - rodo į kitokius „šventukus“, besiskiriančius savo griežtomis linijomis ir tvarka. „Aš primityviose formose įžvelgiu modernistinį stilių. Keista, kad dažnai esu pavadinamas dievdirbiu, nors dievukai sudaro gal tik pusę mano darbų. Štai šiemet gavau stipendiją dvejiems metams, tad sukursiu skulptūrų turgaus temomis, o kitais metais imsiuosi atlaidų tematikos.
Ypatinga profesija
„Dukra studijuoja aktorystę, vyresnysis sūnus – ekonomiką, o jaunėlis Dovydas labiausiai domisi drožyba, - pasakoja A. Teresius. Namuose yra ir nemažai jo sūnaus darbų. Jaunėlis mokosi meninių baldų gamybos. Ar seks tėvo pėdomis, skulptorius sako dar nežinantis: „Jei į meną žiūrės tik kaip į pragyvenimo šaltinį, greičiausiai tuo neužsiims, juk yra kur kas pelningesnių ir lengvesnių užsiėmimų.
Aš puikiai suprantu, kad gyvename kapitalistinėje visuomenėje, kur menas yra toks pats rinkos produktas, kaip ir visi kiti, - kalba skulptorius, - tad pats nieko iš nieko negaunu ir neprašau. Mano profesija – savotiška tarnystė. Jei būsiu reikalingas, turėsiu ir duonos kąsnį. Ta pati prakartėlė, kuri tiek sėkmės atnešė, kai atsidūrė Kauno arkikatedroje, prieš tai trejus metus stovėjo mano prieškambaryje, o į svečius užsukdavę draugai sakydavo, kad su šiomis beveik dviejų metrų medinėmis figūromis norisi pasisveikinti“.
BBC susižavėjimo objektas
Minėtoji A.Teresiaus prakartėlė, pastatyta Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos šventoriuje, sužavėjo Didžiosios Britanijos nacionalinės televizijos BBC kūrybinę grupę . Britų menininkai, kuriantys aštuonių dalių dokumentinį filmą „Aplink pasaulį - su 80 tikėjimų“, kurio pagrindinis herojus – keliaujantis piligrimas, susipažįstantis su įvairiomis pasaulio religijomis ir papročiais, pamatė prakartėlę ir panoro padaryti jos kūrėją vienu savo serialo herojų.
„BBC kūrybinei grupei papasakojau apie Kryžių kalną, tad jie nusprendė parodyti ne tik mane, bet ir šį unikalų Lietuvos reiškinį. Britams mūsų tautos pasipriešinimas per kultūrą pasirodė labai įdomus. Kultūrinė rezistencija totalitarinėse valstybėse egzistuoja, tačiau besipriešinantieji turi stengtis išsaugoti kultūrą ir neprarasti sveiko proto. Jeigu mes tais 1975-aisiais nebūtume puolę atstatinėti sudeginto Kryžių kalno, o jo nuodėgulius būtume sukišę „į ratus“ tiems, kam tada ir reikėjo sukišti, būtų baigęsi kur kas prasčiau. Galėjo prasidėti karas! Tad būtina mąstyti šaltai.“
Trobelė ant vištos kojelės
Teresių sodyba Garliavoje išsiskiria iš visų kitų. Iš tolo šviečia žalias stogas, o jo pakraščius puošia išpjaustinėtos figūros ir ornamentai. Sode stovi vaikų džiaugsmas - pasakų namelis ant vištos kojelės. Prie vartų guli stori ąžuoliniai rąstai.
„Viską dariau savo rankomis, - pasakoja šeimininkas. - Namelis – tai mano vaikystės svajonė“. Į namelio vidų užėję svečiai gali pasigėrėti A.Teresiaus kūriniu - triptiku „Dangus – skaistykla – pragaras“, bene labiausiai atskleidžiančiu margaspalvę autoriaus asmenybę.
„Tai - kasdieniai mano darbai, kai mintys sukasi lyg malūnėliai. Kūryba, linkstanti tai į vieną, tai į kitą pusę, - tai į dangų, tai į pragarą. Pragare aš esu draskomas aistrų. Mano ydos – tai žmonės asilo arba liūto veidais, vienas su kitu suaugę du kūnai. Mano kasdienybė – poilsis ir ramybė, kurioje yra tik mano šeima, angelai ir ramybė. Būtent todėl mus laiko banginis, o virš mūsų plaukia debesys.“
Menui reikia saulės
„Tam, kad produktyviai dirbčiau, man reikalinga saulė. Karščiausiomis vasaros dienomis man pats karščiausias darbymetis. Darganos nemėgstu, ko gero, turiu pietietiško kraujo (juokiasi). Aš paprasčiausiai dirbu, ir tiek, nesikalbėdamas „su kosmosu“, nesiremdamas nei mistika, nei astrologija. Tačiau žurnalistai, imdami interviu, paprastai ieško kažko nepaprasto: „Gal bent laimingą skaičių turi?“ „Neturiu, - sakau, - visi skaičiai laimingi, kad tik jų būtų“. Kai labai pavargsta, skulptorius išvažiuoja į gamtą ir ten sako pajuntąs tikrą harmoniją. „Nedaug aš gamtos suniokoju, - sako menininkas, - kokį sausą ąžuolą, medžio viršūnę ar drevės gabalą.“
Laimei užtenka šešių ariukų
„Viską žmogui davė Dievulis, tik „gana“ pamiršo, - filosofuoja menininkas. - Siekti savo tikslų būtina, bet tik tol, kol pasieksi vidinę ramybę ir pradėsi džiaugtis tuo, ką turi. Man žmonės kartais sako: „Šitoks meistras, o padorios dirbtuvės neturi, namelyje gyveni „ant šešių ariukų!“ Tada atkertu: „Bet aš turiu idėjų dešimčiai metų! Likimas mane myli, gerais žmonėmis supa, didelių išbandymų neskiria. Savo darbu be galo džiaugiuosi. Argi to neužtenka?“
