„Ši knyga ne apie Miltinį, bet jo atminimui, – sako septyniasdešimt vienerių metų knygos autorius, žinomas aktorius Romualdas Urvinis. – Prisimenu nuotaikingus vaikystės, jaunystės laikus, linksmus ir liūdnus tų laikų įvykius, susitikimus, šalia buvusius žmones. Knyga skirta praeičiai – kartai, prisimenančiai tuos legendinius laikus. Tuo pačiu norėjau, kad apie tai, ką turėjome ir ko netekome, sužinotų ir jaunoji karta.“

„Panevėžio balsas“ knygos autoriaus teiravosi:

- Knygos pavadinimas „Atleisk man, Mokytojau...“ Kodėl ir už ką prašoma atleidimo?

– Toks knygos pavadinimas daugiaprasmis. Dažnas kolega, vos paėmęs knygą į rankas, klausė to paties. „Ko čia atsiprašinėji? Juk žinom, kad tikrai nėra dėl ko“, – ne vienas sakė. Jiems aiškinau, kad daugtaškiu pasibaigiančio pavadinimo tęsinys gali būti visoks. Pavyzdžiui: „...buvo ne visai taip“. Tačiau – visų pirma – tai jaunesnio žmogaus mandagumas, pagarba savo Mokytojui. Pacituosiu iš knygos: „Mokytojų gyvenime būta daug. <...> Ir visi jie buvo skirtingi... Jaučiu didelį ilgesį tai praeičiai ir pagarbą tiems žmonėms, iš kurių ne vienam esu nusikaltęs. O ir iš jų ne vienas yra nepagailėjęs kandžių žodelyčių, gal prieš savo valią kartais skaudokai mane pažeminęs. Tad atleisk man, Mokytojau...“

- O kaip gimė šis sėkmingai įgyvendintas sumanymas – parašyti ir išleisti prisiminimų knygą?

– Įdomesnes mintis, įvykius, pastebėjimus užsirašinėju jau labai seniai. Teatre, ligoninėje, kelyje, pobūvyje, namuose – į užrašų knygeles, sąsiuvinius, ant įvairiausių lapelių. O kai vieną kartą Teatro sąjungos suvažiavime aktoriai buvo pradėti skatinti užrašinėti, įamžinti taip greitai prabėgančius įvykius, prisiminiau, jog užrašus turiu jau nuo seno. Tad pradėjau traukti iš visų pakampių, kai kuriuos, beje, jau ir įskaityti buvo sunku. Susikaupęs skaičiau juos, dėliojau, rinkau, perrašinėjau. Paskui išdrįsau parodyti teatro literatūrinės dalies vedėjai Jūratei Urbšienei. Ji pataisė, atspausdino kompiuteriu. Tuomet daviau paskaityti kolegoms ir buvau maloniai nustebintas gerų atsiliepimų. Teatro vadovas Rimantas Teresas tiesiog primygtinai ragino dar padirbėti ir J.Miltinio 100-ajai gimimo datai išleisti knygą. Daug taisyta, derinta, ilgai rinktos nuotraukos. Ir štai rezultatas – knyga. Tačiau į rašytojo vardą tikrai nepretenduoju – visada buvau ir išliksiu aktorius. Bet labai džiaugiuosi, kad knyga skaitoma. Paglosto širdį, kai gatvėje sutiktas nepažįstamas žmogus sustabdo, padėkoja už kūrinį. Kai kurie pašnekovai tikina, esą per mažai parašyta, teiraujasi, gal bus ir tęsinys.

- Iš tikrųjų: gal bus ir tęsinys?

– Galbūt. Knygą papildyti reikėtų – dar daug ką turiu pasakyti. Ir jeigu pavyks, skaitytojas ras daugiau ir daug atviresnių prisiminimų. Linksmų, liūdnų, skaudžių, keistų. Tik šiek tiek stabdo pats leidybos procesas. Parašius knygą, darbai nesibaigia, dar reikia nueiti kryžiaus kelius – pildyti projektą, ieškoti rėmėjų, lakstyti, derinti, maldauti. Tai nėra malonu.

- Bet tą vargą pateisina puikus rezultatas. Be to, įgarsinote ir išleidote šios knygos kompaktinę plokštelę.

– Tai nutiko visai netikėtai. Bičiuliaujuosi su Aklųjų ir silpnaregių įmone, esu kviečiamas kartais pas juos į renginius. Kartą viename renginyje paskaičiau ištraukas iš knygos ir išgirdau prašymą, jog būtų puiku, jeigu šių prisiminimų galėtų klausytis ir neregiai. Pažadėjau: pasistengsiu viską padaryti, kad tai įvyktų. Reikėjo tesėti pažadą. Taip sutapo, netrukus patekau į ligoninę. Ten turėdamas laiko į diktofoną ir įskaičiau knygą. Tai buvo plokštelės juodraštis – vėliau garso įrašų studijoje iš jo gimė dvi kompaktinės plokštelės „Atleisk man, Mokytojau...“

- Perskaičiusiesiems knygą nekyla abejonių – puikiai valdote plunksną. Daugelis jus žino kaip daugiau nei penkiasdešimt metų Panevėžio dramos teatro scenoje vaidinantį, per pusantro šimto vaidmenų sukūrusį aktorių. O juk Romualdas Urvinis dar ir tautodailininkas, daugybės originalių metalo darbų autorius.

– Taip, esu tautodailininkas veteranas – nuo 1969 metų. Galbūt todėl, kad esu toks savyje netelpantis, daug kas įdomu, norisi plėsti akiratį, kurti. Savęs kitaip negu bėgančio, lekiančio, ieškančio kažko naujo lyg ir nesu matęs. Tapęs tautodailininku labiausiai domėjausi, daugiausia dirbau metalo plastika, esu neblogai įvaldęs tą techniką. Dabar metalas trumpam atidėtas į šoną, bet jo užmesti neketinu. Šiuo metu daugiau piešiu. Taip pat kuriu eskizus atvirukus siuvinėjančiai žmonai.

- Be to, dar esate ir režisierius.

– Teko režisuoti keletą spektaklių vaikams. Bet režisūra – ne mano duona. Visa širdimi ir siela esu aktorius.

- Tai kokia ji – daugelį, ypač jaunystėje, viliojanti aktoriaus profesija?

– Profesija iš šalies tikrai atrodo viliojanti, romantiška, graži, žadanti daugybę malonių valandų, įvertinimą, šlovę. Iš tikrųjų tai sunkus, alinantis, maksimalios dvasinės ir fizinės iškrovos reikalaujantis darbas. Netrukus – kovo 27-ąją – minėsime savo profesinę šventę – Teatro dieną. Ta proga visiems kolegoms linkiu: kas benutiktų, niekada nenuleisti rankų. Nei teatre, nei už teatro sienų. Domėtis, siekti, ieškoti dvasiai peno. Ir nepamiršti užsirašyti patirtų įspūdžių, įdomių įvykių, prisiminimų apie kūrybiniame kelyje sutiktus talentingus, gerus žmones.