Teatro gimimas
Pirmajame spektaklyje vaidino ir pats režisierius J.Miltinis, taip pat Bronius Babkauskas, Vaclovas Blėdis ir kiti jauni aktoriai. R.Teresas pasakoja, jog kartą vartydamas užsilikusius teatro aktorių užrašus, netikėtai surado pageltusius, subraukytus buvusio teatro aktoriaus Stepono Kosmausko užrašus apie Panevėžio dramos teatro pirmąjį spektaklį.
Pasak J.Miltinio dramos teatro literatūrinės dalies vedėjos Jūratės Urbšienės, teatro istorija tapęs N.Pogodino „Sidabrinis slėnis“ atvertė legendinio teatro gimimo puslapį. Prisimenama, kad tuometinio meno reikalų valdybos viršininko įsakymu J.Miltinis gavo nurodymą teatrą atidaryti būtent N.Pogodino vaidinimu. Aktoriai prisimena, kad režisierius nežinojo, kaip jam iš to propagandinio reikalo išspausti spektaklį, kuriam valdžia numatė ir datą – kovo 15 dieną.
„Po spektaklio aukšti pareigūnai padėkojo draugui Stalinui, tarybų valdžiai ir patvirtino, kad leidžia atidaryti „tarybiškai subrendusį“ teatrą Panevėžyje,“ – rašoma S. Kosmausko užrašuose.
Spektaklis puikiai įvertintas
Jau vėliau maestro J.Miltinis sugebėjo nesilaikyti tarybinės valdžios nurodymų, ir teatro repertuare atsirado tokie iškilūs spektakliai, kaip V.Šekspyro „Makbetas“, A.Čechovo „Ivanovas“, V.Borcherto „Lauke, už durų“, F.Diurenmato „Frankas V“, A.Strindbergo „Mirties šokis“, A.Milerio „Komivojažieriaus mirtis“, Sofoklio „Karalius Edipas“.
O netrukus jau bus ir septyniasdešimt metų, kai Juozas Miltinis drauge su būriu jaunų vaikinų ir merginų 1940-ųjų gruodžio 1 dieną atvyko į Panevėžį visam gyvenimui. Pirmasis jų sukurtas spektaklis buvo įvertintas puikiai – pažymėtas nepaprastas jaunųjų aktorių užsidegimas, nuoširdumas, ansambliškumas. Pripažinta, jog artistai ne vaidina, kaip kituose teatruose, o tarsi gyvena scenoje.
Pirmame Panevėžio dramos teatro kūrybos laikotarpyje – 1940–1954 metais buvo formuojamas kolektyvas, organizuojama teatro studija. Antrasis teatro kūrybos laikotarpis – nebylus režisieriaus pasipriešinimo režimui metas. Todėl 1954 m. vasario 15 d. J.Miltinis atleidžiamas iš teatro direktoriaus ir vyriausiojo režisieriaus pareigų. Tačiau 1959 metais J.Miltinis vėl buvo sugrąžintas į teatrą vyriausiuoju režisieriumi. Ir netrukus prasidėjo šio teatro triumfas.
Įamžinta asmenybė
Mokiniai įamžino savo mokytojo vardą ir suteikė miesto centre pastatytam teatrui Juozo Miltinio vardą. Lietuvoje tai bene pirmas toks atvejis, kai oficialiai taip buvo įamžinta teatralo asmenybė.
O kai Juozas Miltinis pasitraukė iš teatro, jo mokiniai Donatas Banionis, Vaclovas Blėdis, Gediminas Karka, Eugenija Šulgaitė, Regina Zdanavičiūtė ir kiti nutarė kol kas iš šalies naujų vadovų nekviesti, o laikytis J.Miltinio įdiegtos pasaulėžiūros, režisūros formų ir manierų, vaidybos stiliaus, repertuaro formavimo tradicijų, remtis amžinais kūrybos dėsniais.
Tačiau judėjimas ir permainos privalo vykti – kūryba nuolatinis procesas. Ir pats J.Miltinis ne kartą tvirtino, kad įpėdinių teatre negali būti, nes pakartojimai mene nėra vertingi, kad reikia visuomet kurti savitą teatrą.
