Jis – ir vienas Sartų žirgų lenktynių organizatorių. Jau 15 metų gyvendamas Kauno rajone, Algis nenutraukė ryšio su kraštiečiais – įkūrė Sėlių bendriją, rytų aukštaičių vyrų sambūrį, kuria ir dažnai dainuoja tarmiškai.

Algirdas ir Kauno rajono kultūroje jau paliko ryškų pėdsaką: tapo Kulautuvoje rengiamo dainuojamosios poezijos festivalio „Akacijų alėja“ organizatoriumi, Raudondvaryje vyksta jo sumanytas bardų festivalis „Ant žemės krašto“.

Sartų lenktynės

Kas yra Sartų lenktynės Lietuvai?

„Sartų lenktynės lietuviams, o juolab aukštaičiams - šventas dalykas. Kaip Stelmužės ąžuolas, Aukštaitijos ir Lietuvos vėliava ar herbas. Bent kas kelerius metus stengiuosi į jas nuvažiuoti“, - sakė Algirdas.

Jis primena, kad ristūnų sportas Lietuvoje pradėtas plėtoti XIX amžiuje. Daugiausia mėgėjų palenktyniauti su žirgais ant Sartų ežero susirinkdavo Svėdasuose, Obeliuose, Užpaliuose, Zarasuose ir Dusetose. Čia žirgų lenktynių tradicijos buvo giliausios. Net Sartų ežero pavadinimo legenda susijusi su žirgų lenktynėmis.

Prieš porą dešimtmečių A.Svidinskas su Sadūnų kapelos dalyviu sūnėnu Gintaru Andrijausku ėmėsi iniciatyvos, kad Sartų lenktynės sugrįžtų į savo istorinę vietą - Dusetas. Ši šventė aštuonerius metus vyko Utenoje ir jau buvo praradusi savo mastą. Sartų lenktynės 1995-aisiais Dusetose pavyko – net pranoko organizatorių lūkesčius. Žmonės vėl miniomis plaukė į Dusetas.

Kas suteikia šiam renginiui gyvybingumo?

„Šio renginio gyvybingumui nepakanka žirgų lenktynių. Masiniam renginiui, į kurį susirenka visų šalies regionų žmonės, būtinas ir kultūrinis apvalkalas. Tai puiki proga atgaivinti, prisiminti senąsias tautos tradicijas, kai sportas dar nebuvo atskirtas iš bendro kultūrinio konteksto“, - mano A.Svidinskas.

Gimtieji Liaudiškiai

A.Svidinskas augo muzikalioje šeimoje. Mama jį išmokė liaudies dainų, tėvas – groti septynstyge gitara. Šiuo instrumentu, dar būdamas moksleivis, Algis brazdindavo valsiukus, polkutes. Žiemos vakaras šeima dažnai dainuodavo.

„Tie žiemos vakarai, kai visi dainuodavome krosnyje spragsint malkoms, – bene labiausiai įstrigęs vaikystės atsiminimas“, - sakė Algirdas.

Jis gerai prisimena, kaip tėvas vakarais jam pasakodavo skaitytas knygas. „Tėvas buvo tik telefonistas, bet labai mėgo skaityti ir pasakoti perskaitytas knygas. Tai buvo ne tik privalumas, bet ir meškos paslauga –skaitydamas knygas pats neaptikdavau to vaizdingumo, kurio tikėjausi po tėvo pasakojimų“, - sakė A.Svidinskas.

Jis puikiai prisimena senelius. Jų troboje dažnai rinkdavosi kelių aplinkinių kaimų vyrai. Mat seneliai pirmieji šiose apylinkėse įsigijo radijo imtuvą, vėliau| – televizorių.

„Tačiau ne tai, manau, buvo svarbiausia. Senelis labai mokėjo bendrauti su žmonėmis, pas jį, nebejauną vyriškį, noriai rinkosi netgi jauni vaikinai. Senelis dar spėdavo orus, buvo liaudies meteorologijos žinovas. Atskira tema buvo maudynės senelio pirtelėje, kuri man, dar ikimokyklinukui, buvo vyriškumo akademija. Besiperiančių vyrų kalbos man skiepijo šiandien daug kam galbūt gana keistą vyriško orumo suvokimą“,- sakė Algirdas.

Maksimalizmas

A.Svidinskas nesiskiria su muzika visą savo amžių. Zarasų vidurinėje dainavo chore, grojo pučiamųjų instrumentų orkestre, pradėjo kurti dainuojamąją poeziją. Įstojęs studijuoti į VISI, pradėjo ieškoti folklorinio ansamblio. Tokio institute dar nebuvo, tad kartu su Rimantu Braziuliu ir kitais entuziastais jį sukūrė patys, išmoko groti kanklėmis, armonika. Išgirdęs, kad Lietuvių folkloro teatras skelbia priėmimą, nulėkė ten. Bet greitai pajuto, kad jam trūksta improvizacijos. Tad ir pasiūlymo dirbti teatre atsisakė, nors buvo galimybė gauti gerą atlyginimą ir butą Vilniuje.

Tad, pagal paskyrimą 1981 metais atvykęs dirbti į Rokiškį statybose, iš karto prisistatė ir kultūros namų meno vadovei L. Prakapavičienei. Jau 1982 metais subūrė jaunimo folklorinį ansamblį, kuriam po septynerių metų buvo suteiktas liaudies kolektyvo vardas. Kasmet „Gastauta“ organizuodavo kalendorines šventes, po vieną ar net dvi kraštotyros ekspedicijas, scenoje stengdavosi atlikti tik jose surinktas dainas.

„Vieniems buvau folkloristas, kitiems – dainuojamosios poezijos atlikėjas. Šie du muzikos žanrai mano gyvenime visąlaik buvo glaudžiai susiję. Folkloras buvo sielos atgaiva, o dainuojamoji poezija leido išsakyti savo vidines nuostatas“, - sakė Algis.

Jam ilgai skaudėjo širdį, kad dainuojamoji poezija buvo kultūros užribyje. Todėl, gyvendamas Kauno rajone, ir sumanė rengti dainuojamosios poezijos festivalį „Akacijų alėja“. Rašydamas projektą dėl finansavimo, taip ir parašė: „Renginio tikslas – sugrąžinti šį žanrą iš oficialiosios kultūros užkulisių“.

Tautos gyvybingumo samprata

Daugumą savo kūrybos dainų Algis dainuoja rytų aukštaičių tarme. Gal pamenate jo dainą „Kryžkela“ (iš to paties pavadinimo kompaktinės plokštelės) ar su Gintaru Andrijausku atliekamas prasmingas grupės „Šulinys“ dainas „Gimtines užalai“ ar „Velinių valsas“?

„Gimtąją tarmę turime beveik kiekvienas. Aš jos nesigėdiju. Kartais dainuoju ir valstybine kalba. Kad nepriekaištautų, jog skaldau tautą, - tokių priekaištų esu girdėjęs“, - sako A.Svidinskas.

Pasak jo, prasminga yra tik įvairialypė kultūra. O šio įvairiapusiškumo pagrindas – etninių Lietuvos regionų tradicijų gyvybingumas. „Jei dabar bandytume kultūrą sunorminti kaip kalbą, jos netektume. O praradę tarmes, ilgainiui netektume ir bendrinės kalbos“, - mano A.Svidinskas.

Jis įsitikinęs, kad bendrinė kalba atgaivos semiasi iš tarmių. Jei tarmių neliks – kalba atsinaujinti galės tik iš kitų kalbų, visų pirma kaimyninių bei anglų, nes ją moka dauguma lietuvių jaunimo.

„Jei tarmės būtų gyvybingesnės, kitų kalbų žodžiai taip agresyviai nesiveržtų į lietuvių kalbą. Dabar praeidamas Laisvės alėja matau, kad kas antras pavadinimas užrašytas nelietuviškai“, - sako A.Svidinskas.

Jis organizavo ne vieną tarmiškos kūrybos šventę, ne kartą į susitikimus sukvietė būrį aukštaičių pasitarti, kaip puoselėti tą savastį, kaip savo vaikams priminti, kokių šaknų jie turi, palaikyti jų gyvybingumą.

Vieną idėją jo suburti aukštaičiai įgyvendinti pradės jau šiemet – organizuos tarmiškos kūrybos konkursą Rytų Aukštaitijos moksleiviams.

Be stereotipų

Paklaustas apie gyvenimo prasmę, A.Svidinskas priminė posakį, kad kiekvienas žmogus turi pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Svarbiausia jam atrodo, kad augantys ir suaugę jo sūnus ir dukra nesigėdytų, kad turėjo tokį tėvą. Materialinė gerovė jam neatrodo labai svarbi. Jos reikia tik tiek, kad žmogus jaustųsi pakankamai laisvas, kad nepritekliai nežeistų asmens orumo.

„Mes visi turime vieną esminę pareigą - būti žmonėmis. Kiekvienas turėtume ir kažką atnešti, palikti savo kraštui, tautai, kad vaikams nebūtų gėda būti lietuviais. Kas liks iš Lietuvos, jei bėgsime iš šio krašto, šalinsimės savo gimtinės kultūros paveldo ar nemąstysime, kaip jį papildyti?“ - klausia A.Svidinskas. Jam tai nėra gražūs žodžiai, tai jo veiklos, darbų kelrodis.