UNESCO paveldo sąraše
Kažkada milijardinė kinų tauta džiaugėsi bandydama užfiksuoti Guinnesso rekordą - vienu metu dainavo 10 ar 12 tūkst. žmonių. "Gerokai mažesnės Baltijos šalys su šypsena žvelgia į tokį rekordą. Mūsų Dainų šventėse jungtinis choras visada būna didesnis - 15-17 tūkst. dainininkų, - sakė Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius Saulius Liausa. - Reikia tik mokėti tai pagarsinti ir didžiuotis."
Atrodo, ypač dabar galėtume pasireklamuoti, atkreipti į save dėmesį, sudominti turistus, nes proga išskirtinė - 2009 metais švęsime Lietuvos tūkstantmetį, o Vilnius taps Europos kultūros sostine. Be to, daug kam smalsu bus išvysti mūsų Dainų šventę, kuri kartu su latvių ir estų šventėmis 2003 metais įrašyta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.
Į dainuojančią revoliuciją
Fenomenali Dainų švenčių tradicija pas mus atėjo iš Europos. Pirmąkart ji surengta 1843 metais Šveicarijoje, paskui persikėlė į Bavariją, Vokietijos pietus. Po kiek laiko nukeliavo į Suomiją, o iš Suomijos - į Estiją, paskui Latviją, ir vėliausiai, tik 1924-aisiais atkeliavo pas mus. Pirmojoje Dainų šventėje Kaune dalyvavo apie 3 tūkst. dainininkų.
Dainų šventės Baltijos šalims tapo reikšminga tautinio identiteto raiška ir tada, kai jas buvo aneksavusi Rusijos imperija, ir sovietmečiu. Ir nors didelė dalis repertuaro buvo privalomos socializmą šlovinančios dainos, dalyviai jas dainuodavo sukandę dantis, kad paskui iš širdies užtrauktų tikrą lietuvišką giesmę. Juk Maironio ir Juozo Naujalio "Lietuva brangi" nuskambėjo dar sovietmečiu, o 1980 metais ją sugiedojusi daugiatūkstantinė minia atsistojo - kaip himnui. Galbūt dėl šios tautinio identiteto raiškos būtinybės, dėl noro pareikšti pasauliui, kad mes dar esame, Baltijos šalyse Dainų šventės išliko ilgiausiai, kai tuo metu Europos šalyse, kur ši tradicija buvo pradėta, išnyko. Ir ne be reikalo Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimas 1990 metais dažnai vadinamas dainuojančia revoliucija.
Išskirtinė proga
Organizatorių pasiteiravome, kodėl būsima šventė sulauks rekordinio dalyvių skaičiaus. "Suaugusiųjų Dainų šventės vyksta kas ketverius metus. Tarp jų taip pat kas ketverius - moksleivių. 2009 metais būtų eilė organizuoti moksleivių Dainų šventę. Tačiau nusprendėme, kad tik su moksleiviais visiškai neišsiskleisime iki tokio renginio, kuris būtų vertas valstybės tūkstantmečio paminėjimo, tad bus suaugusiųjų Dainų šventė. Kad moksleiviai neliktų nuskriausti ir neprarastų tradicijų tąsos, jie taip pat bus įtraukti - bus rengiama dar viena papildoma moksleivių dainų diena", - pasakojo S.Liausa.
Į šią Dainų šventę, kaip ir visada nuo 1994 metų, atvyks ir pasaulio lietuviai, jų dainų ir šokių kolektyvai įsilies į bendrą repertuarą.
Naujas įstatymas
Organizatoriams vilties teikia, kad dirbti dabar bus šiek tiek lengviau ir aiškiau, nes praėjusių metų pabaigoje pirmąkart priimtas Dainų švenčių įstatymas. Nepaisant to, S.Liausa sako, kad šventė vyks sklandžiai tik tada, kai visiems jos reikės. "Kiek kiekvienam žmogui jos reikia, to jokiu įstatymu neapibrėši, - sakė jis. - O lengviau bus dėl to, kad organizaciniai klausimai priklausys ne nuo kažkieno nuolat kintančio požiūrio, o nuo įstatymo. Kol viskas nebuvo reglamentuota įstatymu, mes daug kur jausdavomės kaip prašytojai. Pagal Kultūros įstatymą, Dainų švenčių dalyvių - meno kolektyvų - steigėjai yra savivaldybės. Puikiai žinome, kas darosi savivaldybėse, kai ten keičiasi valdžia, ir kiek tuo metu jai rūpi Dainų šventės. Dabar, kai jau yra įstatymas, finansavimas nepriklausys nuo vis besikeičiančių merų požiūrio į Dainų šventę. Mus optimistiškai nuteikia, kad valstybė atsigręžė į mus. Dainų švenčių įstatymas dabar užtikrins šių švenčių tradicijų valstybinę apsaugą, periodiškumą, tęstinumą, plėtrą."
S.Liausa džiaugiasi, kad įstatymas nusako, kaip tvarkytis ir kas už ką šioje didelėje sistemoje atsakingas. "Dainų šventė nėra tik renginys. Tai didelis reiškinys. Ji išauga iš eilinio koncerto ar festivalio rėmų. Įsivaizduokite, praėjusioje šventėje buvo 36 tūkst. dalyvių (su lydinčiais asmenimis - medikais, policija ir kt. - apie 40 tūkst.)", - sakė jis.
Mėgėjų menas?
Anksčiau nesusipratimų kildavo ir dėl meno kolektyvų vadovų atlyginimų. Tai, pasak S.Liausos, buvo bene vienintelė savieigai palikta sritis.
"Nors daugelio kolektyvų vadovai atlyginimus gauna iš tų įstaigų, kurioms priklauso - iš savivaldybių, tačiau yra nemažai kolektyvų, ypač didžiuosiuose miestuose, kurie niekam nepriklauso. Tai anksčiau buvusių įvairių gamyklų, profsąjungų klubų, kitų žinybų kolektyvai. Tos sistemos subyrėjo, o kolektyvai dar kažkaip laikosi. Įstatymas dabar reglamentuos ir apibrėš, kas kurio kolektyvo steigėjas, - pasakojo S.Liausa. - Dažnai žiniasklaidoje pasigirsta samprotavimų, kad tai mėgėjų menas, ir su mėgėjais dirbantiesiems atlyginimo nereikia. Tuomet tą patį galima pasakyti ir apie mokytojus - jie irgi dirba ne su profesionalais, o su mokiniais. Be to, pamirštame vieną dalyką - kolektyvo vadovas juk yra diplomuotas specialistas, baigęs aukštąją mokyklą. Kai tie patys specialistai įsidarbina, pavyzdžiui, Filharmonijoje ar Operos teatre, tai dėl atlyginimo viskas aišku, o jei vadovauja meno kolektyvui, dirba pagal specialybę, tada iškyla klausimas, o kodėl jam reikia mokėti algą?"
Ar turėsime stadioną
Organizatorius neramina, kur reikės rengti Šokių dieną, nes nacionalinio stadiono, kurį buvo tikėtasi pastatyti ir jame šokti, ateitis vis dar neaiški. Čia buvo planuota rengti ir Lietuvos tūkstantmečio minėjimą, pasaulio lietuvių sporto žaidynes.
Nacionaliniu stadionu ketinta paversti šalia Vilniaus prekybos ir pramogų centro "Akropolis" esantį Šeškinės stadioną, kurio statybos buvo pradėtos dar 1990 metais.
Vyriausybei neskyrus lėšų, statybos darbai vasarį buvo sustabdyti. Praėjusią savaitę premjeras pažadėjo miesto vadovams skirti lėšų statyboms, kai tik bus papildyta sutartis su rangovais. Laikas bėga, tačiau iki šiol riogso tik iš gelžbetonio išlindę metaliniai strypai.
"Tai skaudžiausias klausimas. Mums sunkiai suvokiama, kad niekaip nesusiprantame pasistatyti naujos erdvės, kuri būtų tinkama daug kam, ne tik Dainų šventei. Juk visos Afrikos valstybės turi stadionus, o Lietuva neturi. Ar normalu, kad Europos valstybė neturi normalaus šiuolaikinius standartus atitinkančio stadiono? - piktinosi S.Liausa. - Kas čia atsitikę mūsų valstybėje? Ir tai, manau, ne pinigų trūkumas, o susivokimo klausimas. Atrodo, ir blogesniais laikais gyvendami turėjome stadionus, atitikusius tų laikų standartus. O dabar jau taip nusigyvenom? Deja, pas mus geros idėjos dažnai būna stabdomos politinių ginčų, per kuriuos pamirštame, kad artėja valstybės tūkstantmetis, išskirtinė Dainų šventė. Kaip atrodysime prieš pasaulį? Jau daug kur skelbta, kad Dainų šventės renginiai vyks šiame stadione. Mums neaišku, ar toliau jį reklamuoti, ar jau dairytis kitų erdvių. Beje, apie 1960 metus Vingio parko estrada buvo pastatyta specialiai Dainų šventei."
Pašnekovo nuomone, tikėtis, kad Šokių diena galėtų įvykti naujame stadione, galima tik tada, jei valstybės vyrams sukils ambicijos.
Kaimynai nesnaudžia
Prieš keliolika metų estai Tartu pasistatė naują estradą. Latviai Rygoje jau pradėjo didelę Mežaparko estrados rekonstrukciją. Ši kaimynų lauko arena bus pati moderniausia Rytų Europoje, turės šiuolaikines akustines, apšvietimo galimybes, patogius žiūrovų sektorius. Ji nebus skirta tik Dainų šventei. Latviai sugebės ją išnaudoti ir kitiems renginiams organizuoti, pasaulinio garso žvaigždžių koncertams.
"Žvelgiant į latvių užmojus mums graudu žiūrėti į senutėlę Vingio parko estradą, kuri tik prieš šventes šiek tiek kosmetiškai papudruojama, - sakė S.Liausa. - Vingio parko estradoje nėra nei vandentiekio, nei kanalizacijos, ką jau kalbėti apie kokias nors kitas sąlygas. Toks statinys vidury miesto ir taip apleistas! Nesakau, kad jis tik Dainų šventei turi būti skirtas. Rekonstravus galėtų tarnauti visam miestui. Ir ši, ir Kalnų parko aikštė - gražiausios kultūrinės erdvės, o taip apleistos! Atkeliavom iki XXI amžiaus, o sostinėje nėra kur organizuoti Šokių dienos."
Pasak S.Liausos, rengiant Dainų švenčių įstatymą buvo bandyta toms erdvėms, kuriose nuolat vyksta šventė - Vingio ir Kalnų parkuose - suteikti nacionalinį statusą, tačiau tos sąvokos, deja, buvo išbrauktos. Saugotino nacionalinio statuso nepavyko įteisinti.
"Tikimės, kad bus suremontuotas Vingio parko estrados stogas, nes gerai uždainavus gali pradėti ant galvų byrėt lentutės, - pasakojo S.Liausa. - Tikimės, kad atsiras elektros įvadai, bus nudrenuotas ir sutvarkytas žiūrovų sektorius, kad po lietaus netektų į balas sėsti. Kažko daugiau tikėtis neverta."
Kur nakvos 40 tūkstančių
Kitas probleminis klausimas - dalyvių apgyvendinimas. "Tai kartu ir atsakingas egzaminas Vilniaus miesto savivaldybei. Dalyviai atvažiuoja ne pas mus, ne į Liaudies kultūros centrą, o į Vilnių. Ir įstatyme numatyta, kad apgyvendinimas - savivaldybės reikalas. Sunku įsivaizduoti, kad tiek dalyvių galėtų apsigyventi kažkur kitur, o ne mokyklose, - pasakojo S.Liausa. - Nei kol nebuvo įstatymo, nei dabar, kai jį turime, kaip organizatoriai, nuo šio klausimo nepabėgame. Rūpinsimės ir nakvyne, ir maitinimu. Mes su savivaldybe surandame nakvynei vietas, pasikviečiame dalyvių savivaldybių atstovus, atsakingus už savo miesto dalyvių delegacijas, jie pasižiūri, ar jiems tinka nakvynės vietos. Jei netinka, svarstome, kuo pakeisti."
Nuo 2007 metų pakeista nakvynės ir maitinimo apmokėjimo sistema. S.Liausos nuomone, pakeista teisingai. "Dabar visas išlaidas, susijusias su Dainų šventės dalyvių nakvynėmis, maitinimu prisiima valstybė, - sakė jis. - Atrodytų, kad turėtų apmokėti kolektyvų steigėjai - savivaldybės, tačiau Dainų šventė - ne savivaldybės funkcija, tai valstybės užsakymas. Tuomet savivaldybė savo lėšų tokiam reikalui neeikvotų, vis tiek prašytų Vyriausybės, kad skirtų miestams dotacijas, iš kurių jie apmokėtų dalyvių išlaidas. Pavyzdžiui, 2003 metais buvo kilę nesusipratimų: nors tada buvo pavesta visoms savivaldybėms rūpintis savo delegacijų maitinimu, vienos savivaldybės maitino, kitos pasakė neturinčios pinigų ir nemaitinsiančios, vienos savivaldybės skyrė daugiau pinigų, kitos mažiau.
Tokia nelygybė sukėlė nereikalingų nemalonių emocijų, įtampos. Nors Vyriausybė anksčiau skirdavo vienodas dotacijas, savivaldybių tarybos nuspręsdavo ne visus pinigus skirti Dainų šventės dalyviams, dalį pinigų pasilikdavo kitoms reikmėms. Kad išvengtume tokių nesusipratimų, buvo įvesta lygiava. Dabar aišku, kad visi atvykę gaus nakvynę ir maitinimą. Tačiau čia, kaip ir daug kur kitur valstybėje, finansavimas nepakankamas."
Pasak S.Liausos, nereikėtų atmesti ir kitokio siūlymo: "Mes, kaip organizatoriai, galime pasiūlyti minimalias sąlygas, o jei dalyviai nori geresnių, gali primokėti patys arba papildomų lėšų jiems gali skirti jų savivaldybės. Galbūt norintieji taip galės užsisakyti viešbučius. Tokio varianto nereikia atmesti, tačiau visiems užsakyti viešbučių valstybė tikrai nepajėgi. Tuo labiau kad pernakvoti reikia ne kelias naktis, dar prieš renginį dalyviai atvažiavę gyvena apie savaitę ir repetuoja bendras programas."
Pašnekovo įsitikinimu, mokyklose gyvenimo sąlygos gerės. "Pernai buvom patekę į sudėtingą situaciją, nes tuo metu daugelyje mokyklų vyko renovacija iš Europos stuktūrinių fondų lėšų. 2009 metais dauguma mokyklų jau bus sutvarkytos", - sakė jis.
Studentų bendrabučiuose būna nedaug laisvų vietų, nes dažniausiai studentai susimoka už visą vasarą ir dirbdami ten gyvena.
Amžių sutartinė
"Dainų švente "Amžių sutartinė" bandysime pasakyti pasauliui, kad lietuviai visais laikais mokėjo sutarti ir tarpusavyje, ir su kaimynais (šventės pavadinimas kilęs ne tik iš muzikinio žanro - sutartinės - pavadinimo). Jau išrinktos visų dienų kūrybinės grupės, pagrindinių dienų repertuaras.
Kovo 1 dieną suvažiuos chorų vadovai, išgirs gyvai atliekamus ir šventei siūlomus kūrinius, vyks diskusijos, ką palikti, ko atsisakyti, - pasakojo S.Liausa. - Šventės karkasas bus iš pagrindinių mūsų renginių - folkloro, šokių, dainų ir ansamblių koncertinių programų. Jau ne pirmi metai šventę papildo ir orkestrų, kanklių koncertai, eisena, paroda. Šiai išskirtinei progai skirtą šventę norime dar labiau praplėsti. Liepos 1 dieną, pačią pirmąją šventės dieną, rengsime profesionalios kūrybos ir atlikėjų vakarą. Ši programa pavaizduos Lietuvos tūkstantmetį trimis jos istoriniais periodais - pagonybės, krikščionybės ir šių laikų. Programa vyks Sereikiškių parke, pilių teritorijoje, Katedros aikštėje - kur ir kūrėsi Vilnius."
Kalnų parke vyks papildomas modernizuoto folkloro vakaras, kuriame dalyvaus įvairios popgrupės ir žinomi dainininkai. "Tai bus spalvingas, į jaunimą orientuotas vakaras su šokiais, šviesom, ugnim", - sakė S.Liausa.
Pasak šventės organizatoriaus, masinės dalyvių iš visos Lietuvos eitynės vyks liepos 6-ąją, kai bus atidaryti Valdovų rūmai. Eitynės prasidės Katedros aikštėje, o baigsis Vingio parke, kur vyks didysis baigiamasis tūkstantmečio Dainų dienos koncertas. "Jis bus nemokamas, tad jį galės pažiūrėti kiek galima daugiau žmonių", - sakė pašnekovas.
Į šią šventę bus pakviesta nemažai ekspertų, įvairių muzikos žanrų organizacijų atstovų iš viso pasaulio. Vilniuje tomis dienomis planuojama rengti pasaulio chorinės organizacijos simpoziumą, kad jo dalyviai be konferencijos dar turėtų galimybę pamatyti išskirtinę mūsų tradiciją - Dainų šventę.
Pasimokykim iš latvių
Vis dėlto, nors Dainų šventėmis galime didžiuotis visos trys Baltijos sesės, yra ko pasimokyti iš latvių ir estų. S.Liausos nuomone, jiems tai tikrai didesnė, nacionalinė šventė. "Galbūt tai, kad jie - dar mažesnės tautos už mus, jie labiau jaučia poreikį būti kartu. O tas buvimas kartu su savo daina ir šokiu yra tarsi tautos stiprybės pasitikrinimas, - svarstė pašnekovas. - Prisiminkime, kokia buvo mūsų reakcija, kai Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga neatvažiavo į 2003 metų mūsų jubiliejinę Mindaugo karūnavimui skirtą Dainų šventę. Pasigirdo kaltinimų, kad ji esą negerbia mūsų. Bet pas juos tada taip pat vyko Dainų šventė. Ir prezidentė sakė: "Kaip aš galiu būti ne su savo tauta? Jeigu tauta švenčia, mano pareiga būti su ja per Dainų šventę."
Tada Latvijos prezidentė ir eitynėse ėjo tautiniu kostiumu pasipuošusi, ir sveikinimo kalbas sakė. Ji suvokė, kad Dainų šventė yra tautos šventė. Tai faktai, kurie pasako, kiek latviams tai svarbu. "Iki tokio suvokimo mums dar šiek tiek trūksta. Dažnai įsiveliame į kažkokius niurzgėjimus, smulkmeniškus priekaištus dėl lietaus, nakvynės ar kitų dalykų, o nesuvokiame esminių, - sakė S.Liausa. - Mes organizuodami šventę labiau blaškomės. Kai reikia, galime ir dainuojančią revoliuciją sukelti, o dabar, kai reikia susiimti ir pastatyti Lietuvos tūkstantmečiui skirtą nacionalinį stadioną, trypčiojam. Dar pasigirsta balsų, kad čia kažkas per prievartą žmones suveža. Tai juokinga. Man sunku įsivaizduoti, kad mane kažkas priverstų eiti, kur man nesmagu. Pasižiūrėjus į dalyvių entuziazmą turbūt nekiltų minčių, kad šventė vyksta per prievartą. Pasibaigus jai visi skanduoja "Lietuva!" To niekas nerežisuoja. Natūraliai žmonės pajunta dainavimo kartu galią. Kokios ten bangos vibruoja! Tai neapsakomi dideli dalykai."
