Tai bus pirmas A. Latėno studentų viešas pasirodymas publikai, sakoma teatro pranešimo žiniasklaidai.
Kurso vadovas sako: „Šio kurso specializacija – lėlių teatras. Norisi, kad studentai pamatytų teatro „Lėlė“ užkulisius, kaip gaminamos, saugojamos lėlės, kad per darbą susipažintų su teatru. Dėstytoja (ir Keistuolių teatro aktorė) Joana Čižauskaitė studentų scenos kalbos egzaminą pateikė išradingai. Kilo mintis, kad galima būtų egzamino medžiagos pagrindu sukurti spektaklį. II kurso studentų pirmo pusmečio scenos kalbos „medžiaga“ buvo W. Shakespeare‘o „Sonetai“. Mane sudomino nebanalus studentų požiūris į W. Shakespeare‘ą. Per „Sonetus“ jie susipažino su W. Shakespeare‘o epocha, kultūra, pasauliu. Spektaklyje vyraus jaunatviška žaismė, gyvas ginčas dėl W. Shakespeare‘o asmenybės.“
Su šiuo kursu kaip teatro pedagogė – scenos kalbos dėstytoja – debiutavo aktorė J. Čižauskaitė. „Scenos kalba neturėtų būti atskirta nuo specialybės. Man rūpėjo, kad studentai jungtų žodį, mintį, judesį. Nemanau, kad akademijoje studentai labai mėgsta scenos kalbą – gal nelabai suvokia jos paskirtį. Pati būdama studentė scenos kalbą taip pat nelabai vertinau. Kiekvienas dėstytojas stengiasi scenos kalbą pateikti išradingai, sudominti studentus. Jaunimo buitinė kalba dabar kokia? „Nu, davai…“ Taigi – tolima nuo W. Shakespeare’o „Sonetų“, - sakė aktorė.
Pasak jos, buvo momentas, kai aktorė išsigando, jog nepavyks Šekspyru sudominti studentų.
„Paprašiau, kad jaunieji parašytų referatus apie W. Shakespeare’o gyvenimą ir kūrybą. Juos pritaikėme šiam darbui. Sausą mokslinę medžiagą pavertėme teatro veiksmu. Sonetams kūrėme „biografijas“, kad paskatintume studentų norą kalbėti, fantazuoti, kad vieni kitiems pažadintume vaizdinius „čia ir dabar“. Kūrėme situacijas, kuriose galėtų suskambėti sonetai. Darbas paspartėjo, kai paprašiau sukurti muziką dainoms (pagal „Sonetus“). Žodžiu, žaidėme. Dabar į spektaklio kūrimą įsitraukė ir studentai iš Suomijos – Paula ir Niko, atvykę pagal tarptautinę studijų mainų programą. Čia pirmas būsimo spektaklio etapas, atspindintis darbą tik su šiais studentais ir tik tokiu būdu improvizuojant. Su kitu kursu būtų kitoks darbas, kitas rezultatas. Mano siekiamybė buvo, kad jie pajustų džiaugsmą – kalbėti, judėti, vaidinti… Spektaklis jiems – stipri motyvacija studijuoti toliau,“ - tęsė J. Čižauskaitė.
Vilniaus teatro „Lėlė“ vadovas J. Marcinkevičius teigia, kad apie komercinę spektaklio sėkmę negalvoja: „Mums rūpi prisijaukinti būsimus aktorius. Jie žiūri teatro „Lėlė“ spektaklius, lanko čia vaidinamus užsienio teatrų spektaklius. Dabar jie žengs pirmą žingsnį į mūsų teatro sceną. Studentų pažiūrėti ateis jų draugai, bendraamžiai, moksleiviai. Tai sustiprins studentų norą siekti scenos. Beveik dvejus metus jie aiškinosi, kokia yra dramos teatro aktoriaus duona. Artėja laikas suvokti, kad ir lėlių teatro aktoriaus darbas ne mažiau sudėtingas, sunkus ir įdomus. Ir sceninį žaidimą „Vaidiname Shakespeare‘ą“ vertinčiau labiau kaip studentų savotišką egzaminą, kur komisija – jaunieji žiūrovai.“
