Užsakymas nesuvaržė
Apie būsimą naują fotografijų ciklą, kurių dalį šiuo metu A.Aleksandravičius rodo Panevėžio fotografijos galerijoje, pats autorius pasakojo: „Mūsų visuomenėje dar yra gražių reiškinių, nors jų vis mažiau pasitaiko. Susipažinau su vienu puikiu žmogumi, kadaise buvusiu Keistuolių teatro aktoriumi Ramūnu Žalakausku. Prieš 11 metų jis išvyko į Kazachstaną, tapo verslininku. Kadangi pats kilęs iš Žemaitijos ir jam patinka mano fotografijos, tai ir užsakė fotografuoti Žemaitiją.“ Užsakovas fotografui paliko kūrybinę laisvę, tik prašė, kad darbai neprimintų atvirukų ir kad juose būtų garsiosios šio krašto vietovės bei žmonės. „Važiavau keturis kartus, bet įsimintinomis tapo mano pasirinktos datos – lapkričio 2-oji – Vėlinės, tą dieną esu gimęs, ir Kūčios“, – pasakojo parodos autorius.
Žemaitijos ciklą A.Aleksandravičius įsipareigojęs baigti iki šių metų rudens. Paklaustas, kas lengviau – portretas ar vietovaizdis, parodos autorius tikino, kad į „portreto pelkę“ jau yra įmynęs, bet sukurti gerą fotografiją, kad ir kokia ji būtų, yra sunku.
Šnekėta ir žemaitiškai
Parodos atidarymas „Žemaitija – su meile“ buvo pilnas pagyros žodžių autoriui, tačiau itin netikėta, kad pats vakaro šeimininkas sumanė Žemaitijai skirtą ekspoziciją pristatyti neaplenkiant žemaitiškų tradicijų, su kastiniu ir bulvėmis. Ko daugelis tą vakarą nė neįtarė, suskambo ir žemaitiška šnekta. Mat Algimantas ėmė „rokoutis žemaitiška“, o priežastis – pasveikinti atvykę Panevėžio žemaičių draugijos nariai.
Pirmininkė Violeta Stašiūnienė, bibliotekos „Šaltinėlis“ vedėja Virginija Kauneckienė, kaip pati sakė, draugijos pasuorius – pasus išduodančioji, bei Steponas Kubeckas. Panevėžio žemaičiai parodos autoriui padovanojo „3 hektarus žemės“ – tris žurnalus „Žemaičių žemė“ ir žemaičių vėliavą, „dėl ta, kad savo trobų pasistatytų“, o į žemę vėliavą įsmeigtų.
Žemaitišką pasą A.Aleksandravičius įgijo prieš dešimtį metų, tačiau V.Kaunietienė „Senvagei“ paaiškino, kad jų draugija ne politinė organizacija, o pasai – tiesiog pagarba savam kraštui. Žemaitija, kaip pats A.Aleksandravičius pripažįsta, jo biologinis kraštas, nes gimęs ir augęs Klaipėdoje, o Panevėžys – kūrybos miestas, tad čia ne vien svarbu atidaryti parodą, bet ir pristatyti naują fotografijų albumą „Švytėjimas“.
Netikėtas pasiūlymas
Lapkričio mėnesį jo pristatymas įvyko Vilniaus rotušėje, o dabar, kaip pats leidinio autorius sakė, – namuose – Panevėžio fotografijos galerijoje. Albumo atsiradimo istorija irgi netikėta, mat prieš kelerius metus artėjant Kalėdoms Algimantą pakvietė į kavinę vienas jo bičiulis, bendrovės „Linas Nordic“ generalinis direktorius Ramūnas Lenčiauskas, ir pasakė, kad nori įteikti dovaną. „Leisk knygą, o aš finansuosiu“, – tada pasakė R.Lenčiauskas.
Nors ir pasitaikė puikios sąlygos, bet sau reiklus fotografas albumą rengė dvejus metus. „Tada jau turėjau Rusijos garsenybių ciklą, Lietuvos įžymybių portretus, ciklą „Pasibalnojęs debesį“, taip ta knyga ir sugulė. Pats maketavau, taigi čia mano pirmas autorinis darbas. Albumas nėra komercinis, knygynams išdalinau gal tik 80–90 egzempliorių, iš to uždirbti nesiekiu“, – tikino A.Aleksandravičius.
Albumas anglų kalba
Į parodos atidarymą ir albumo pristatymą atvykęs žinomas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis didžiavosi pažindamas A.Aleksandravičių ir vertino albumo autoriaus pasitikėjimą, kai jis prašė parašyti įžanginį leidinio tekstą.
„Aš jį galėjau kritikuoti, bet man suteikė visišką laisvę. Tų vaizdų akivaizdoje galėjau būti savimi, sąžiningas savo parašytų žodžių atžvilgiu. Algimantas yra sukūręs garsiųjų fizionomijų ciklus, bet tam reikia drąsos, asmenybės įniršio. Jis nenusisuka nuo realybės, veržiasi į intymias, privačias fotografuojamos asmenybės erdves“, – kalbėjo menotyrininkas.
Albume V.Kinčinaitis rašo: „Nespalvota fotografija nulaižo gyvybę nuo fotografuojamojo lūpų, bet suteikia joms blausų amžinybės švytėjimą, todėl mes intuityviai pasiduodame šiai demiurginei fotoobjektyvo galiai ir mazochistiškai, kankinių ir herojų pozomis, pakimbame fotopopieriaus lakšte, tikėdamiesi susidurti su savo nemirtingumu dar šioje žemėje.“
„Švytėjimas“ išleistas anglų kalba, jame apie aštuoniasdešimt Lietuvos įžymybių, apie keturiasdešimt Rusijos garsenybių portretų, vienas kitas peizažas, kad albumą vartantieji nuo portretų nepavargtų. Autoriaus teigimu, anglų kalba pasirinkta dėl to, kad leidinys galėtų integruotis į Europą.
Nuo piemens iki prezidento
Žinoma mūsų miesto poetė, įvairių kultūros renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė sveikindama parodos ir albumo autorių pareiškė: „Kai pamačiau knygą, mane lyg būtų žaibas trenkęs. Negalėjau sklaidyti puslapių, nes supratau, kad būsiu paralyžiuota, nebaigsiu savo darbų. Tačiau vis dėlto prisėdusi prie albumo suvokiau, kad ir kiek esame galingi, įžymūs, bet vis tiek laikini šioje žemėje.“
Pavasarį A.Aleksandravičius važiuos į Kazachstaną, pusmečiui ar metams, fotografuos žymiausius kazachus – nuo piemens iki prezidento. Tai, ko gero, irgi suguls į leidinį. Neseniai jis buvo Ukrainoje, Kijeve atidarė didžiulę personalinę parodą. 2002 metais fotografavo Rusijoje, o paklaustas, ką jaučia sugrįžęs į Panevėžį, ar neatrodo mūsų miestas esantis menkutis, fotografas ištarė: „Čia lyg kapinėse tyla, ramybė, jokių kamščių, bet negalvoju, kad mūsų lietuviška kultūra yra menkesnė nei kitų šalių.“
