Žiūrovą reikėjo užsiauginti

Pasak A.Pakulevičiaus, kultūra yra toks dalykas, kuris pats savaime be rėmimo negali išgyventi. Nors savas patyrimas galėtų tą paneigti: „Avilys“, būdamas nebiudžetine įstaiga ir negaudamas nuolatinio finansavimo, sunkiai, tačiau laikosi iš spektaklių, projektų su mokyklomis, be to, Šiaulių televizijoje kuria laidą vaikams „Bitinijos šalis“. Kai pernai vasarą buvo striuka su pinigais, kad teatras nežūtų, jo režisierius ryžosi net padirbėti Islandijos žuvies fabrike. Po išvykos gimė nauja premjera – lėliniu balaganu pavadintas spektaklis visai šeimai „Princesė ir kiauliaganys“.

Beveik visi uždirbami pinigai, anot pašnekovo, išeina teatrui – šeimos svajonei, gyvenimo tikslui. Prisiminti, kaip prieš šešerius metus abu su Rita skandalingai paliko Antano Markuckio vadovaujamą Lėlių vežimo teatrą, buvęs jo aktorius, savarankiškai pradėjęs kurti spektaklius ir įsteigęs Arūno Pakulevičiaus teatrą, laikinai prisiglaudusį po Muzikinio teatro stogu, prisiminti nenori. Nors neslepia jaučiąs, kad „Aviliu“ pervadinto teatro veikla iki šiol yra domimasi. Kodėl, neradęs nišos teatrų sostine vadinamame Panevėžyje, pasirinko būtent Šiaulius, menininkas paaiškina su humoru.

„Kodėl Afrikoje niekas nenešioja batų? Todėl, kad jų neturi. Taip ir mes manėme: šiauliečiai vaikai nevaikšto į teatrą todėl, kad mieste jiems skirtojo nėra. Paskui supratome – nė velnio! Pirma reikia pradirbti dešimt metų, pačiam užsiauginti žiūrovą, kad jį turėtum.“

Atvyksta ir į Panevėžį

A.Pakulevičius prisimena, kaip nyku būdavo iš pradžių, kai jų su Rita rodomo spektaklio ateidavo pasižiūrėti 20 ar 30 žiūrovų. Teko rengti nemokamas lėlių teatro pamokėles darželiuose, mokyklose, dirbti aiškinamąjį darbą, kad mažieji šiauliečiai suprastų, kas yra lėlių teatras, ir susidomėtų spektakliais. Paskui reikėjo išsiaiškinti, koks spektaklio laikas patogiausias naujiems žiūrovams. Neįprasta, tačiau pasirodė, kad šeštadieniais šiauliečiai į teatrą vaikščioti nepratę, o sekmadieniais gausiausio būrio žiūrovų galima sulaukti tik apie 16 val. Tokiu laiku šiuo metu ir vyksta „Avilio“ spektakliai Filharmonijos salėje.

Dabar, kaip tvirtina „Avilio“ įkūrėjas, aktorius ir režisierius, neseniai su gyvenimo ir verslo drauge baigęs Jaroslavlio valstybinį teatrinio meno institutą, jų įstaigos Šiaulių apskrityje pristatyti nebereikia: teatro vardas yra žinomas. O ir šiauliečiai vaikai dažnai tampo Arūną už skvernų, tvirtina jį pažįstantys, viso to Panevėžyje nebuvo.

„Avilio“ kolektyvas, kuriame, be įstaigos šeimininkų, pagal autorines sutartis vaidina ir keli Šiaulių universiteto estrados artisto specialybės ketvirtakursiai, savo apskritį yra išvažinėjęs skersai išilgai. Jis kviečiamas dalyvauti teatrų festivalyje Estijoje, Alytuje. Apsilanko retkarčiais ir Panevėžyje. Čia, A.Pakulevičiaus tikinimu, visada būna pilnutėlės salės žiūrovų.

Gimė iš ilgesio ir pykčio

Dar dirbdami mūsų mieste, Arūnas su Rita buvo pastatę tris spektaklius vaikams ir vieną suaugusiesiems. Šiauliuose jų darbo vaisius – dar penki spektakliai, vienas iš jų – ne vaikams. „Iš viso – devyni spektakliai. Tad, manau, mes, kaip ir daugiavaikė šeima, esame verti visokeriopos paramos“, – šmaikštavo pašnekovas.

Nors finansinės paramos iš miesto valdžios „Avilys“ yra gavęs tik dviem spektakliams, A.Pakulevičius džiaugiasi, kad ši nuo pastarojo šildymo sezono pradžios sutiko atleisti įstaigą, besiglaudžiančią vieno vaikų lopšelio-darželio patalpose, bent nuo šildymo mokesčio. O jis atsieidavo po 5-6 tūkst. Lt per sezoną.

Naujasis „Avilio“ spektaklis vaikams – „Princesė ir kiauliaganys“, sukurtas pagal H.K.Anderseno pasaką, yra unikalus tuo, kad jam vilnietė dailininkė Neringa Keršulytė sukūrė išskirtines lėles ir scenografiją: lėlių kūnelius aktoriai prisisega prie rankogalių, apykaklių ir tampa pusiau lėlėmis, pusiau žmonėmis. Be to, dviese galima nesunkiai įkūnyti keletą herojų.

Kaip gimė spektaklis, kuriam teko paaukoti didelę dalį Islandijoje per vasarą uždirbtų pinigų, teatro vadovas ilgai nepamirš. Pasak pašnekovo, scenarijų spektakliui laisvu nuo darbo žuvies fabrike laiku jis rašė sėdėdamas prie jūros – iš ilgesio šeimai ir pilnas pykčio lietuviškai valdžiai, kuriai, anot menininko, jauni, gabūs, darbingi tautiečiai nėra reikalingi. Užtat kūrinys gimė persunktas sarkazmu ir ironija, pradedant pasakojimą apie visai neblogą, tačiau labai kiaulišką karalystę.

Nustebino laisvumas

A.Pakulevičius neslepia, kad į Islandiją apsisprendė važiuoti žinodamas, kad emigrantai ten gali per mėnesį uždirbti po 4–10 tūkst. Lt. Be to, jei nebūtų ryžęsis išvykti, teatrą tikriausiai būtų tekę uždaryti.

„Nesitikėjau aukso kalnų. Jų ten ir neradau. Žinojau, kad važiuoju ne į nežinią – Islandijoje gyvena mano teta. Nyku buvo po 8 valandas praleisti prie konvejerio pjaustant žuvį, bet dabar galiu pasigirti, kad esu to darbo meistras“, – juokiasi teatralas.

Nors uždirbo gana nedaug, o pusę pinigų teko išleisti kukliam pragyvenimui svečioje šalyje, pašnekovas džiaugiasi ne tik pamatęs Islandiją, bet ir turėjęs progą išvysti, kaip vyksta tos šalies lėlių teatrų festivalis, susipažinti su įdomiu vokiečiu marionetininku, kurio lėlės moka vaikščioti ir atbulos.

Apskritai iš Islandijos keliautojas grįžo pilnas įspūdžių. Jį sužavėjo, kad šalis per 70 metų sugebėjo nuo elementarių medinių gyvenamųjų namų pereiti prie modernių stiklo, betono, plieno pastatų. Be to, A.Pakulevičių nustebino žmonių laisvumas: moterys ten vilki drabužius itin giliomis iškirptėmis ir visiems gyvenimo atvejams nešioja vadinamąsias „timpas“.

Nejaukiai lietuvis pasijuto Reikjaviko atviro baseino vyrų persirengimo kambaryje, kai ten pamatė vaikštinėjančius neapsirengusius įvairaus amžiaus vaikus – berniukus ir mergaites. Pasirodo, anot pašnekovo, kad Islandijoje vaikų pramogos ir priežiūra laisvalaikiu yra tik vyrų užsiėmimas. Moterys prie baseino ar jame tik ilsisi, šnekučiuojasi, o su vaikais žaidžia, juos moko tėčiai. Ir kūdikių vežimėlius stumdo tik jie.

Rašys projektą

Įdomus pašnekovui pasirodė visas bendruomeninis tos salos žmonių gyvenimas: laisvai miesto erdvėje vykstantys nemokami šokiai, muzikavimas, kitoks poilsis. Salos sostinėje teatralas matė ir porą panašių į lietuviškus gatvės muzikantų. Vienas grojo gatvėje armonika ir lūpine armonikėle, kitas vaidino gatvės klouną. Po gatvės artistų pasirodymo praeiviai nebėga į šalį, kai jų paprašoma į kepurę įdėti pinigą.

Islandija unikali tuo, kad ji turi natūralią šildymo sistemą. Po žeme užkastas karštas geizeris išsprendžia karšto vandens ir šildymo klausimą. Islandiečiams, kaip teigia menininkas, už šilumą beveik nereikia mokėti, todėl jie neturi daugumą lietuvių kankinančios problemos.

Labiausiai užsienyje „Avilio“ vadovui trūko artimųjų ir teatro. Be lėlių, be spektaklių, be teatro jis neįsivaizduoja savo gyvenimo. A.Pakulevičius turi savo teatro viziją. Jis svajoja apie 15-20 žmonių teatrą, kuriame visi dirbtų viską. Artimiausiu metu lėlininkas rengiasi parašyti projektą vaikų kultūros centrui Šiauliuose įkurti ir tikisi paramos iš Europos Sąjungos fondų.