Su choreografe Edita Stundyte kalbėjosi Ingrida Bačelytė.
Kas yra Edita Stundytė kaip šokėja, ir kas – kaip choreografė?
Aš save ir kaip šokėją, ir kaip choreografę jaučiu kaip vieną, kol kas labiau jų neišskiriu. Šis šokio spektaklis – pirmasis, kur aš tik choreografė. Visuose kituose savo pastatymuose šoku ir aš pati.
Pačiam daug lengviau perduoti mintį, nes vidus jos jau pripildytas ir kūnas geriau ją išsako judesiu. O statyti ne sau nelengva. Ypač šiame spektaklyje, kur visi, išskyrus Tomą Dapšauską, yra baleto artistai. Tačiau jie imlūs, priima ir savaip transformuoja mano stilistiką. Šokti pas kažką – iš dalies irgi kaip choreografija, nes gali interpretuoti. Man patinka „du viename“ (juokiasi).
Šokate beveik visuose choreografės Anželikos Cholinos šokio spektakliuose. Kokie jums įsimintiniausi jūsų vaidmenys?
Iš karto ateina į galvą Lolos vaidmuo šokio spektaklyje „Moterų dainos“. Gal todėl, kad tai solinis vaidmuo, kur galiu išreikšti savo individualybę. Be to, jis linksmas, smagu ir man, ir žiūrovams. Spektaklyje „Bernardos Albos namai“ vaidinu senutę, čia turiu daug laisvės. Nėra nė vieno, kur nepatiktų šokti, man patinka ir „Carmen“, ir „Meilė, ir „Žmonės:)“...
Po jūsų šokio spektaklio „Plaukia Ofelija, skęsta“ premjeros 2005m. apie jus rašė, kad pasirodėte kaip draminio prado ieškotoja, nors iki tol buvote dažniau pastebima kaip kominio plano atlikėja…Kokios situacijos jus labiau žavi – dramatiškos ar komiškos?
Mane labiausiai domina riba, arba tai, kas sieja dramatiškas ir komiškas situacijas. „Juokas per ašaras“ arba „ašaros besijuokiant“ ir yra ta riba. Komiškume yra dramatizmo, ir atvirkščiai. Mano išvaizda, judėjimas jau savaime yra linksmas, bet man patinka dramatizmas.
Viename iš interviu minėjote, jog jums įdomu, kai nėra fabulos. Kodėl savo naujausiam šokio spektakliui pasirinkote istoriją iš G.G. Marquez’o novelės?
Šią novelę perskaičiau seniai ir man ji labai patiko. Jau tada pagalvojau, kad norėčiau pagal ją pastatyti spektaklį. Žinoma, sudėtinga perteikti G.G. Marquez’o atmosferą, tad interpretuoju savaip. Pvz., novelėje daug vyrų, o spektaklyje šoka tik trys, nes mano Erendirai, kuri uždirba močiutei pinigus miegodama su įvairiais vyrais, jie visi vienodi.
Ar šiame spektaklyje besirutuliojantys įvykiai atitinka novelėje aprašytuosius?
Iš novelės ištraukti esminiai įvykiai. Penkiolikmetė Erendira po dienos darbų užmiega ir palieka degančią žvakę. Nuo jos užsiliepsnoja ir iki pamatų sudega namas, kuriame ji gyvena kartu su močiute. Skolą močiutei Erendira pradeda mokėti tą pačią dieną, atsiduodama vyrams už pinigus. Taip jos keliauja po tyrus, kol vienas jaunuolis pamilsta Erendirą ir jos prikalbintas nužudo močiutę. Visa ši istorija perteikta per šokį, judesį. Be abejo, bus ir abstrakčių kompozicijų, išreiškiančių vidinius gyvenimus.
Kuo jums artima ši istorija?
Tuo, kad joje nėra nei visiškai gerai, nei visiškai blogai - yra ir to, ir to. Viskas viename. Nėra didelio kentėjimo, dramatizmo. Yra daugiau lyg plūduriavimo ant plausto jūroje – plaustą mėto audra, nuneša į vieną pusę, į kitą, bet niekada – į krantą. Tai lyg jausmas, apimantis vasarą, kai atrodo, jos viskas sulėtėja.
Istorijos esmė ta, kad vergai vistiek kada nors sukyla prieš vergvaldį, nesvarbu, net jei tai yra artimiausias žmogus. Visą gyvenimą buvusi močiutės vergė, Erendira vieną dieną pamato, kad gali būti ir kitaip. Man taip pat yra tekę patirti tą jausmą, kai supranti, kad gali būti ir kitaip, kad gali elgtis ir gyventi, kaip nori.
Minėjote, jog spektaklio scenografija bei kostiumai, kuriuos kūrė dailininkė Edita Januškevičienė, tik primena novelės epochą, bet aklai jos neseka. Jums nebuvo svarbu tiksliai pavaizduoti tą laikmetį?
Aš neakcentuoju tos epochos ar veiksmo vietos, nes istorija man artima nežiūrint į laikmetį. Laisvės instinktas visais laikais buvo ir yra stipresnis už bet kokius kerus.
Esate sakiusi, jog iškreipta kūno forma kartais gali atrodyti savotiškai bjauriai, tačiau tuo pat metu joje galima įžvelgti ir grožį. Kokiomis raiškos priemonėmis pasižymi šokio spektaklis „Apie tyrąją Erendirą“?
Čia bandau ieškoti kažkokios išraiškos atsižvelgiant į šokėjų galimybes, ypač į Rūtos Juodzevičiūtės (Erendira). Jos labai geras kūnas, iš jos bandau išgauti iškreiptas formas. Šokis - labai plati sąvoka. Šis spektaklis - tai tikrai ne baletas, bet ir ne šiuolaikinis šokis. Jis yra tarp teatro ir judesio. Tai – kalbėjimas veiksmu. Manau, kad judesio prasme šis spektaklis labai subtilus.
Nusikaltimas, bausmė, kerštas, meilė – spektaklyje vyraujančios temos. Kam skiriate daugiausiai dėmesio?
Meilė čia, kaip ir pačiame kūrinyje, nėra įprasta meilė tarp vyro ir moters. Nors Ulisas ir myli Erendirą nuoširdžiai, net nužudo dėl jos, bet tai daugiau fizinė meilė. Močiutės meilė Erendirai labai savotiška, o šios močiutei – taip pat. Tai iškreipta meilė. Kiekvienas myli savaip.
O nusikaltimas, bausmė ir kerštas čia labai persipynę. Erendira sudegina namą netyčia, tai netyčinis nusikaltimas. Močiutė paverčia ją parsidavinėjančia už pinigus mergina – tai ir bausmė, ir nusikaltimas. Erendiros kerštas močiutei – jos nužudymas – yra ir kerštas, ir nusikaltimas...Tai daugiau priklausomybės ir išsilaisvinimo istorija.
Ko tikėtis žiūrovams iš šio šokio spektaklio?
Tiesiog tegul ateina ir pažiūri. Juk daug įdomiau, kai žiūrovas papasakoja tau savo versiją, kaip jis per savo patirtį ir gyvenimą pamato abstrakčią istoriją. Nebūtina net suprasti logiškos sekos, svarbiau, kad tai sujaudintų, paliestų.
