Bet net ir neigiamus atsiliepimus žarstantys muzikai negali nepripažinti, kad “kas Schnitkes kūryboje iš tikrųjų nuostabu, tai netikėtos barokinių stilizacijų salelės”. “Siuita senoviniame stiliuje” iš filmo “Dantų gydytojo nuotykiai” – būtent viena tokių stilizacijų.
Jurgis Juozapaitis mums žinomas kaip orkestro spalvų galimybių ieškotojas, neišdavęs tradicinės melodijos, kuri, įvilkta į šiuolaikinių kompozicinių technikų rūbą, jaudina šiandienio klausytojo vaizduotę. Simfonija “Kryžių kalnas” – Šiaulių rajone gimusio kompozitoriaus himnas mistine migla apgaubtai kalvai, kur bent sykį gyvenime nuvyksta kiekvienas Lietuvos žmogus, bergždžiai bandydamas įminti šio didingo kalno dvasios paslaptį.
André Jolivet – praeito šimtmečio prancūzų kompozitorius, siekęs grąžinti muzikai tą prasmę, kurią ji turėjo senovėje, kai buvo magijos, užkeikimų, ritualo dalis (panašiai kaip Stravinskis, nors Jolivet deklaravo, kad prancūzų muzika niekuo nėra skolinga rusų novatoriui). Jo koncertas fleitai su orkestru yra vienas virtuoziškiausių šio instrumento repertuare, mat kompozitorius mėgo ir gebėjo atskleisti solinių instrumentų galimybes.
Orkestras nebūtų atpažįstamas, jeigu į retai skambančių kūrinių puokštę neįpintų tikro prabangaus klasikinio perlo. Franzo Schuberto kvartetas “Mirtis ir mergelė” šį kartą nuskambės aranžuotas styginių orkestrui ir tai tėra viena iš nedaugelio šio kūrinio instrumentuotės versijų: populiarųjį kvartetą imamasi atlikti įvairiausiais būdais – nuo fortepijonų dueto iki simfoninio orkestro, tiek platus jo prasmių laukas ir tokia didžiulė skambesio spalvų paletė.
Gera pradžia – gero tęsinio garantas. Sausio 24 d. prasidėsiantį sezoną ženklins įspūdžių įvairovė, siekis pažinti nepažintą ir atrasti nauja tame, kas yra girdėta.
