Kompozitorius dabar atsidėjęs tvarko savo archyvą. Peržiūri, ką sukaupė per gyvenimą. Daug kas jau primiršta. Prie kai kurių kūrinių, autoriaus savikritišku požiūriu, dar verta padirbėti. Kad tik laiko ir sveikatos užtektų.

Įvairiems atlikėjų kolektyvams harmonizuota ar instrumentuota daugiau nei 100 liaudies ar estradinio žanro dainų bei instrumentinių pjesių. Sukurta apie pusantro šimto originalių kūrinių: įvairių žanrų bažnytinės chorinės muzikos, maršų pučiamųjų instrumentų orkestrui, dainų. Išleistos 5 natų knygos. Dvi iš jų, „Iš tos nakties“ (dainos solistams, vokaliniams ansambliams ir chorams) bei „Pragydo paukštelis“ (dainos vaikams), visuomenei buvo pristatytos autoriui pasitinkant jubiliejų.

Lapkričio paskutinėmis dienomis modernioje Lietuvos aklųjų bibliotekoje buvo surengta J.Kairio kūrybos popietė. Ši vieta renginiui pasirinkta ne vien todėl, kad neregiui kompozitoriui ją paranku pasiekti: nuo namų – vos keli žingsniai. Lietuvos aklųjų biblioteka yra tapusi aklųjų ir silpnaregių kultūros, veiklos ir netgi leidybos centru. Čia leidžiami įvairūs leidiniai Brailio ir reginčiųjų raštu, garsinės knygos (tiesa, jų tiražai labai kuklūs, vos po kelioliką ar kelis egzempliorius). Po ilgo kruopštaus darbo, kuris užtrunka įprastomis natomis perrašant bei tikrinant Brailiu užrašytą muzikinį kūrinį, dienos šviesą čia išvydo ir J.Kairio natų knygos.

Autorius tikisi, kad jo dainos papildys muzikos mokyklų kolektyvų, chorų, pavienių atlikėjų repertuarą. Kuriems kūriniams lemta gyventi – skambėti scenoje – atsirinks atlikėjai ir laikas.

Kaip gimsta daina

Darbo kambarys švariame tvarkingame bute (jaučiama moters ranka!) nedidelis, tačiau jame telpa viskas, ko reikia namų šeimininkui: pianinas, magnetofonas, talpi sekcija, rašomasis stalas su Brailio rašto mašinėle. Šešių reljefinių taškų raštas, kurį XIX a. išrado neregys prancūzas Luji Brailis, praverčia ne tik tekstui, bet ir natoms užrašyti. Beje, joms Brailis pritaikytas daug vėliau nei raidėms ar skaičiams, jis oficialiai patvirtintas jau gerokai po Antrojo pasaulinio karo.

Valstiečio sūnui Juozapui muzikos pasaulį padėjo suprasti Kauno aklųjų mokyklos mokytojas A.Majauskas (vėliau buvo studijos J.Tallat–Kelpšos muzikos mokykloje bei Vilniaus konservatorijoje, dabar – Muzikos ir teatro akademija): pamokė groti klarnetu, saksofonu, akordeonu. Beje, pažintis su šiuo instrumentu nulėmė daugelį metų trukusią sėkmingą akordeonininko karjerą.

Kalbėdamas apie savo kūrybinę virtuvę, J.Kairys neslepia, kad instrumentų bei vokalo sudėtį jo kūriniuose dažniausiai lėmė praktinės aplinkybės – instrumentinio ansamblio, choro sudėtis. Ji nusako aklųjų ir silpnaregių muzikos kolektyvo galimybes, taigi ir kūrinio sąlygas. Panašiai ir taupi šeimininkė pietus nusprendžia gaminti iš to, ką turi šaldytuve. Profesionalių kompozitorių tokios aplinkybės nevaržo.

Na, o dainoms melodija gimsta, kai yra širdžiai mielas tekstas. „Aš negaliu kaip kai kurie: parašo muziką, o tada neša poetui“, – prisipažįsta pašnekovas. Pradžioje jis ieško melodijos, paskui ją aprengia harmonijos rūbu. Daina dainai nelygi. Kai kada motyvas ateina tarsi savaime, vos atsisėdus prie pianino, o būna ir taip, kad tenka plušėti mėnesius.

Dainos vaikams – viena iš naujesnių kompozitoriaus kūrybos sričių. Senas jo pažįstamas muzikos pedagogas ir choro dirigentas prof. Antanas Jozėnas mano, jog prie to bus šiek tiek prisidėjęs. „Mano anūkė rengėsi dalyvauti „Dainų dainelėje“, ir Juozapą Kairį paprašiau, kad jai parašytų dainą“, – su malonumu prisiminė profesorius, kai kompozitoriaus kūrybos popietėje išgirdo tą pačią dainą, kurią konkurse traukė jo penkiametė anūkė.

Jautrūs pirštai ir klausa, bet to nepakanka

Ne tokia jau aš ir akla, ir ne toks jau tu regintis“, – pokalbyje su aktoriumi Laimonu Noreika kažkada yra pasakiusi garsioji dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. J.Kairys ją gerai pažinojo, apie ją bei rašytoją Antaną Jonyną yra parašęs knygą „Du šviesos taškai“.

Skirdama regėjimo negalią, gamta žmogų apdovanoja ryškesniais kitais pojūčiais: jautriais pirštais, klausa. („Paliečiu, ir matau“, – taikliai pastebėjo J.Kairys.) Tačiau kodėl vis dėlto taip retai suspindi didžiosiose scenose neregiai menininkai, tokie kaip italų dainininkas Andrea Botičeli? Ar mūsų Beatričė?

„Pirmiausia genijai kasdien negimsta“, – pastebi kompozitorius. Lietuvos profesionaliose scenose turime puikių atlikėjų su regėjimo negalia: V.Bagdoną, J.Vizbaraitę, O.Matusevičiūtę...

Negalią turintiems žmonės, kaip pripažįsta J.Kairys, nepakanka įgimtų gabumų. Jie turi būti dvigubai darbštesni, atkaklesni už reginčiuosius. Pavyzdžiui, kubietė balerina Alisija Alonso apako, tačiau toliau šoko. Daugiau nei regintieji kolegos prie tokios pat užduoties užtrunka ir muzikantai, atlikėjai. Kai kiti natas gali skaityti tiesiog iš lapo, silpnaregiams tenka pradžioje natas pasididinti, jas išmokti mintinai.

J.Kairys apgailestauja, kad provincijoje trūksta muzikos mokytojų, pasirengusių tinkamai lavinti neregius ir silpnaregius vaikus. Mokymas vien iš klausos yra nevisavertis, neleidžia suprasti kūrinio „iš vidaus“, todėl taip ugdyti atlikėjai tiesiog ką nors pamėgdžioja, nesugeba improvizuoti.

Ne Kompozitorių sąjungos narys

Gana aukštas, tiesios laikysenos J.Kairys prisipažįsta dėl savo negalios nepatyręs diskriminacijos, nebuvo nesusipratimų ir studijuojant Konservatorijoje. Ten jis buvo anaiptol ne pirmutinis neregys studentas. Jau daugelį metų muziką komponuojantis neregys nėra Kompozitorių sąjungos narys. „Neturiu popieriuko“, – paaiškina, turėdamas omenyje kompozitoriaus diplomą. Narystei šioje kūrėjų sąjungoje visada buvo reikalingas atitinkamas išsilavinimas. „Nežinau, kaip jie į tai pažiūrėtų dabar“, – apie tai užklaustas suabejoja pašnekovas.

Konservatorijoje jis įgijo chorinio dirigavimo ir muzikos disciplinų dėstytojo specialybę. Tuo metu jau buvo 32-ejų. Klausimą, ar toliau studijuoti kompoziciją, išsprendė gyvenimas. Reikėjo išlaikyti šeimą, be to, peržengė aukštojo mokslo studijoms tada galiojusią amžiaus ribą.

Būdamas aktyvus Aklųjų ir silpnaregių sąjungos narys (40 metų buvo šios sąjungos centro valdyboje), J.Kairys kartu siekė sutelkti bendro likimo kompozitorius. Prie LAS visuomeniniais pagrindais buvo įsteigta kompozitorių sekcija, kurios nariu galėjo tapti kiekvienas Lietuvoje gyvenantis aklasis ir silpnaregis, sukūręs, parašęs nors vieną muzikinį kūrinį. Praėjusiame amžiuje, J.Kairio surinktais duomenimis, Lietuvoje buvo apie dvi dešimtis neregių kompozitorių. Pusės iš jų jau nėra tarp gyvųjų.

Tačiau plačiajai visuomenei šių žmonių kūryba, deja, nėra žinoma.

Pagal seną tradiciją neregių kompozitorių dainas paprastai atlieka aklųjų ir silpnaregių chorai, vokalistai. Negalią turintys atlikėjai bei kūrėjai palaiko vieni kitus. Turėtume plačiau atverti jiems duris. Pasirodo, kad iš tiesų esame ne tokie jau regintys.