Nesistengiantis šokiruoti, stebinti pernelyg rėksmingu išradingumu, žavintis nuoširdžiais, tiksliai atspindinčiais dramaturgo spalvas ir pustonius pastatymais režisierius atsisako bet kokios pozos: "Nesu madingas. Aš - dirbantis žmogus. Nedarau madingos produkcijos. Mano žiūrovas nesivaiko išorinių efektų, jis protingas ir labai inteligentiškas. Dirbu jam ir myliu savo darbą", - teigia Mindaugas.
Režisieriui - trisdešimt. Jis jau penkeri metai Maskvoje. Mindaugo kraitis - penki čia pastatyti spektakliai. Prieš tai buvo studijos Vilniaus muzikos akademijoje, Irenos Bučienės, Vitalijaus Mazūro, Eglės Gabrėnaitės aktoriaus meistriškumo kursuose.
Buvo ir vienas LIFE festivalių, per kurį pamatyti Piotro Fomenkos spektakliai įstrigo taip stipriai, kad vos išgirdęs apie Olego Tabakovo renkamą būsimų aktorių bei režisierių kursą Mindaugas ilgai nedvejodamas išvyko į Maskvą ir pateko tarp septynių laimingųjų - būsimų režisierių! Paradoksalu, tačiau po ketverių metų jis pats tapo šios "Piotro Fomenkos dirbtuvės" dėstytoju ir drauge su režisieriumi Sergejumi ėenovačiu surinko savo studentų kursą.
"Ženovačius - tikrasis mano mokytojas. Pernai jis tapo Fomenkos įpėdiniu: perėmė jo "Dirbtuvę", šiuo metu geriausią aktorinę mokyklą Rusijoje. Esu dėkingas ėenovačiui, kad jis tam tikru atžvilgiu savo "įpėdiniu" pasirinko mane. Nors mudu labai skirtingi, norėtųsi, jog būtume panašūs kaip profesionalai", - pasakojo Karbauskis.
Tai, kad studentas iš Lietuvos labai talentingas, atkreipė dėmesį ir mokytojai, ir Rusijos teatro autoritetai. Gabus vaikinas, baigęs studijas metais anksčiau nei visas kursas, buvo iš karto pastebėtas. Trečiame kurse pastatyta Aleksandro Puškino "Undinė", o dar po metų - Henriko Ibseno "Heda Gabler" buvo įskaityti kaip diplominiai darbai.
Po kiek laiko Olegas Tabakovas - žinomas aktorius, režisierius, MCHAT'o meno vadovas - pakvietė Mindaugą į savąją "Tabakerką". Tai buvo ženklas, kad teatrinėje Maskvos padangėje atsirado vieta naujai žvaigždei.
Jau pirmąjį savarankiško darbo sezoną Karbauskis dirbo dviejose prestižiškiausiose Maskvos scenose: "Tabakerkoje" pasirodė jo statyta Thorntono Wilderio pjesė "Ilgi kalėdiniai pietūs", o MCHAT'e - Nikolajaus Gogolio "Senieji rusų dvarininkai" ("Starosvetskije pomeščiki"). Abu Mindaugo darbai neliko nepastebėti: 2001 metų gruodį paskelbus "Triumfo" premijos laureatus paaiškėjo, jog lietuviui režisieriui atiteko viena iš dvidešimties jaunimui skirtų skatinamųjų premijų.
"Tai labai siauro rato teatro autoritetų-profesionalų skiriama premija. Kai ją teikė, manęs niekas salėje nepažinojo, - juokėsi Mindaugas. - Tačiau svarbiausia - ne premija, o galimybė dirbti. Myliu Maskvą, jaučiuosi čia kaip namie, visavertėje erdvėje. Tarsi akvariume, kuriame visi biologiniai dalykai taip subalansuoti, kad vanduo jame visąlaik švarus. Čia egzistuoja pusiausvyra tarp komercinio šlamšto ir prasmingų dalykų.
Maskva - tai tokia erdvė, kurioje kiekvienas dalykas turi savo nišą. Šiame mieste yra ir ugdantis savą žiūrovą teatras, ir teatras, kuriamas žiūrovui pataikaujama. Taip ir turėtų būti normaliame gyvenime. Pavyzdžiui, kiekviena iš trijų MCHAT'o scenų turi savo žiūrovą: Didžioji - komercinė, Naujoji - nekomercinė, o Mažoji balansuoja ties viduriu", - pasakojo Karbauskis.
