Dar spalio mėnesį Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius Adolfas Večerskis ir Baltarusijos Nacionalinio akademinio Jankos Kupalos teatro direktorius Nikolajus Kiričenko pasirašė draugiško bendradarbiavimo tarp abiejų teatrų sutartį.

Pasak pranešimo žiniasklaidai, tai ilgalaikis susitarimas, kuriuo teatrai pasižadėjo skleisti abiejų šalių teatrinę kultūrą.

Šių metų lapkričio mėnesį įvyko pirmasis apsikeitimas gastrolėmis. Lietuvos nacionalinis dramos teatras Minske, Nacionaliniame akademiniame Jankos Kupalos teatre su pasisekimu parodė praeitą sezoną sukurtą spektaklį Miroslavo Krležos “Elitą. Ponus Glembajus”.

Nacionalinis akademinis Jankos Kupalos vardo teatras yra baltarusių teatrinės kultūros simbolis – šio teatro scenoje formavosi nacionalinės aktorinės mokyklos pagrindai. Tai seniausias Baltarusijos teatras, įkurtas 1920 metais, baltarusių poeto ir dramaturgo Jankos Kupalos vardas jam suteiktas 1944 metais, o 1993-aisias už aukštus teatro pasiekimus kultūros srityje buvo suteiktas “nacionalinio” vardas.

Praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje režisierius Valerijus Rajevskis (dabartinis meno vadovas) šiam teatrui padarė didelę įtaką, pradėjo kurti naujo stiliaus spektaklius. Iki šiol šis teatras derina akademizmą su eksperimentiniais ieškojimais.

Repertuare galima rasti įvairiausių stilių spektaklių – jų šiuo metu apie trisdešimt. Daug dėmesio Jankos Kupalos vardo teatras skiria nacionalinei dramaturgijai. Šio teatro trupę sudaro šešiasdešimt penki aktoriai, dauguma iš jų – labiausiai nusipelnę Baltarusijos artistai. Jankos Kupalos vardo teatras ne kartą tapo tarptautinių teatro festivalių laureatas, nemažai gastroliuoja užsienio šalyse.

Romantiška istorija apie Barboros Radvilaitės meilę

Spektaklis „Nesvyžiaus Juodoji mergelė“ sukurtas pagal to paties pavadinimo Aleksejaus Dudarevo dramą. Spektaklio režisierius Jankos Kupalos teatro meno vadovas, Baltarusijos liaudies artistas Valerijus Rejevskis kartu su Aleksejumi Dudarevu bei dailininku Borisu Gerlavanu tyrinėja Baltarusijos istoriją bei scenoje sukuria mistinę legendą apie Barboros Radvilaitės meilę Lenkijos karaliui Žygimantui XVI amžiaus įvykių fone.

Viena romantiškiausių Baltarusijos istorijoje sakmių apie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės magnatės ir Lenkijos karaliaus meilę yra šio vaizdingo ir jausmingo spektaklio pagrindas, kuriame karališkojo dvaro veikėjų, šio dvaro politikų intrigos, „didieji“ valstybių interesai tampa bejėgiais laiko bei mirties, visagalės, iš dangaus atsiųstos meilės akivaizdoje. Spektaklio statytojai bando įteigti šiuolaikiniam žiūrovui, jog pagrindinis visų laikų dalykas – išsaugoti žmogaus sugebėjimą patirti didžius jausmus ir imtis didžių darbų.

Spektaklyje vaidina apie trisdešimt teatro artistų. Barboros vaidmenį atlieka Svetlana Zelenkovskaja bei Julija Špilevskaja. Lenkijos karalienę Boną Sforcą vaidina Krymo autonominės respublikos nusipelnusi artistė Ala Jeljaševič, karalienės rūmininką Mnišeką – Baltarusijos liaudies artistas Nikolajus Kiričenko, jauną karalių Žygimantą – Nikolajus Priluckis.

Spektaklis teatro gerbėjus priblokš įspūdinga scenografija, turtingais stilizuotais kostiumais, muzikinėmis ir choreografinėmis masinėmis scenomis; spektaklyje atliekama Renesanso epochos muzika.

Spektaklio kompozitorius – Viktoras Kopytko, baletmeisterė – Marina Dudereva. Spektaklio premjera vyko 2000 m. gruodžio 29 d., ir jau septinti metai „Nesvyžiaus Juodoji mergelė“ Kupalos teatre vaidinama perpildytoms žiūrovų salėms. Spektaklio trukmė – 1 val. 40 min.

„S. V.“ – nebyli tragikomedija Antono Čechovo „Vyšnių sodo“ motyvais

Muzikinės plastikos spektaklis „S. V.“ yra fantazija Antono Čechovo pjesės tema. Klasikinis „Vyšnių sodas“ autorių transformuojamas į „Sodą iš vyšnių“ ir pagaliau – į „S. V.“, nes būtent plackartiniame vagone Ranevskaja atvažiuoja iš Paryžiaus, ir pjesės pabaigoje vėl tenai sugrįžta.

Spektaklis pasakoja apie žmonių likimus, apie jų vienatvę ir apie vienas kito nesupratimą, apie sudėtingus įvykius ir apie tai, jog jie nieko nesugeba pakeisti herojų likimuose. Sodo, seno dvaro vaizdas – Dievo jėgos simbolis, kuris stebi žmones ir turbūt negali atsistebėti, kaip naiviai jie žaidžia su likimu.

Pjesės herojai nekalba monologų ar dialogų: kiekvienas jų gyvena savame pasaulyje ir negirdi kitų. Vienintelis finale prabyla senasis tarnas Firsas, kuris iki galo buvo ištikimas senojo gyvenimo tradicijoms bei vyšnių sodui.

„S. V.“ – muzikinė tragikomedija, kur pinasi juokingi ir liūdni dalykai, kur aktoriai plastika bei šokiu parteikia sudėtingus jausmus, kur žiūrovas kartu su jais mokosi pergyventi be žodžių pagalbos.

Spektaklio režisierius – P. Adamčikovas, premjera įvyko 2004 metų sausio 30 d. Spektaklio trukmė – 1 val. 10 min.