1816 m. sukurta G. Rossini opera „Sevilijos kirpėjas“ vadinama kompozitoriaus kūrybos perlu ir drauge su W. A. Mozarto „Figaro vedybomis“ ir G. Verdžio „Falstafu“ tapo puikiausiu italų komiškosios operos pavyzdžiu.

Tikra ir netikra meilė, įmantrios intrigos, išdaigos ir geniali G. Rossini muzika pasaulio žiūrovus žavi jau kelis šimtmečius.

Kauno muzikiniame teatre operą „Sevilijos kirpėjas“ statė Sankt Peterburgo menininkų komanda.

Nuo XIX a. pradžios ši opera sulaukė pačių įvairiausių režisūrinių sprendimų.

Operą režisavęs N. Rimskio Korsakovo konservatorijos prorektorius Gintautas Želvys sako, kad norėjosi tikros, klasikinės operos – ne traktorių, automobilių ir kitų šiuolaikinio meno perlų kabutėse atributų. Ir klasikinės operos nuotaikos.

„Sudėtingas kūrinys, turi aukštą reitingą ir reikalavimus, ansamblių spektaklis. Nuotaika priklauso nuo įkaitimo laipsnio“, – sako jis.

Kalbėdamas apie gero spektaklio paslaptis, pokalbio pabaigoje G. Želvys išduoda vieną savo darbo metodą – į spektaklio kūrėjus jis sako dažnai besikreipiantis tokia fraze: ponai, ne už aukštas natas moka pinigus, ne už tai, kuris kurį garsiau aprėks, ir ne už linksmą sceną, o už emociją. Ji kainuoja labai brangiai.

Jei žiūrovas emociją gauna, jis atleidžia viską – ir užmirštus žodžius, ir nugriautą dekoraciją, ir į kampą nustumtą partnerį.

Spektaklio muzikinis vadovas ir dirigentas – su Rusijos ir Europos šalių simfoniniais kolektyvais aktyviai bendradarbiaujantis Aleksandras Sladkovskis.

Į Kauną kurti jau septintus metus atvykstantis menininkas džiaugiasi, kad Kaune, kitaip, nei, Rusijoje ar Europoje, yra pakankamai laiko – o tai didžiulė vertybė, sako spektaklio muzikinis vadovas.

„Statome vieną pačių gražiausių, pačių įdomiausių operos spektaklių, koks iš viso buvo parašytas per visą muzikos istoriją. O šio pastatymo džiaugsmas tas, kad rezervavome labai daug laiko repeticijoms. Intensyviai repetuojam jau nuo spalio pradžios.

Tokiais tempai, gerojo, senojo laiko tempais. Jaučiamės jaukiai, nes turėjome galimybę dirbti detaliai. Ir su orkestru, ir su trupe, su ansambliu, su choru“, – teigia A. Sladkovskis.

XIX amžiaus atmosferą Sevilijos kirpėjui kūrė dailininkė Tatjana Astafjeva. Lengvai judanti scenografija ir efektingi istoriniai kostiumai ne tik perkelia į prabangos epochą.

Pasak spektaklio dailininkės, scenografija turi pabrėžti personažų charakterius. Jų tarpusavio santykiai, jausmai atsiskleidžia tapybiškų dekoracijų, efektingų suknių, didžiulių perukų ir įspūdingo grimo apsuptyje.

„Spektaklio scenografija buvo kuriama čia, teatro meno dirbtuvėse. Ir dauguma čia dirbančių žmonių – labai aukšto lygio. Juk pasiūti istorinį kostiumą reikia turėti žinių – išmanyti kostiumo istoriją, suprasti kostiumo konstrukcijas, parinkti medžiagas, perukus.

Kostiumas – tai yra spalva, ir kiekvienas personažas – tarsi nuspalvintas savo spalva. Iš tiesų, muzika ir spalva – yra nedalomi dalykai“, – pasakoja T. Astafjeva.

Operoje Sevilijos kirpėjas Šmaikštuolio Figaro partiją paruošė Mindaugas Gylys ir Raimondas Baranauskas.

Žaviosios Rozinos personažą atlieka trys teatro solistės Gražina Miliauskaitė, Gitana Pečkytė ir Raminta Vaicekauskaitė.

Įsimylėjėlio grafo Almavivos vaidmenį kuria Algirdas Janutas ir Mindaugas Zimkus.