Tiek I. Pukelytė, tiek G. Varnas įsitikinę, kad teatras nepakankamai finansuojamas.
Ant plauko pakibo ir Panevėžio Lėlių vežimo teatro likimas. Jį dėl mažo atlygio paliko penki iš aštuonių aktorių.
Nebeturi jėgų
„Valstybinių teatrų sistema ir teatrų gyvavimas yra ydingas. Kovojome, tačiau ši kova primena kovą su vėjo malūnais. Daugiau jėgų nebeturime“, – sako buvęs Kauno dramos teatro vadovas Gintaras Varnas.
Jo įsitikinimu, teatro krizę išprovokavo įsisenėjusios problemos: Kultūros ministerijos abejingumas ir iniciatyvos spręsti problemas nebuvimas, maži darbuotojų atlyginimai ir nevaidinančių aktorių finansavimo klausimas.
„Dėl susidariusios padėties didžiausia kaltė tenka Kultūros ministerijai, kuri ne tik nesprendžia iškilusių problemų, bet nė nemėgina į jas įsigilinti. Sukurti stiprų, talentingą ir ambicingą teatrą yra labai sunku. Sugriauti – labai lengva“, – tvirtina G. Varnas.
Tuo metu Kultūros ministerija tvirtina, kad jei Vyriausybės skiriamų lėšų teatro darbuotojų atlyginimams nepakanka, jais turėtų rūpintis patys teatrai, formuodami priedų sistemas.
Reikalinga teatro reforma
Anot Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro direktoriaus Audronio Liugos, būtina teatro sistemos reforma, nes priimtas teatro įstatymas teatralams nesuteikia jokių garantijų.
„Teatre jis fiksuoja vakar dienos status quo: jame nurodoma, kokie yra teatrai, kokia jų situacija, kokios teisinės galios ir pan. Per visą nepriklausomybės laikotarpį daugiau nieko nebuvo padaryta. O keletas desperatiškų bandymų keisti kažką iš vidaus realios paramos nesulaukė“, – sakė A. Liuga.
Jis pridūrė, kad Lietuvos teatrams buvo suteiktas biudžetinės įstaigos statusas, o tai reiškia itin griežtą atskaitomybę. „Atskaitomybė yra visiškas absurdas, nes teatras yra kūrybinė institucija“, – teigė jis.
Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro vadovas pabrėžia, kad teatras neišvengiamai turi artėti prie kitos darbo su darbuotojais sistemos: sudaryti terminuotas darbo sutartis.
A. Liugos nuomone, teatruose taip pat turi atsirasti mechanizmas, kuris leistų sukurti vidinius rezervus teatruose, iš kurių būtų galima formuoti priedų sistemas ir taip kelti darbuotojams atlyginimus.
Lietuvos režisieriai bedarbiai
Pasak teatro apžvalgininkės Rūtos Oginskaitės, dėl skurdo, kuriame skendi šiandieninis Lietuvos teatras, talentingi ir norintys dirbti režisieriai šalyje neturi vietos, jiems nesudaromos galimybės savirealizacijai mūsų scenoje.
„Mūsų garsieji kūrybingi režisieriai Lietuvoje šiandien yra bedarbiai“, – teigia ji.
Jai antrina ir J. Vaitkus. „O. Koršunovas, E. Nekrošius, C. Graužinis ir kiti režisieriai norėtų ir galėtų dirbti Lietuvoje. Jie neturi čia sąlygų.
Apie kokias sąlygas galime kalbėti šiandien, kai per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo pastatyta nė viena nauja teatro salė?“ – klausia režisierius.
Reikia alternatyvų
Kaip pagrindinė kaltininkė, atsakinga už esamą padėtį, šiandien įvardijama Kultūros ministerija. Tačiau egzistuoja ir Lietuvos teatro sąjunga, kuri turėtų atstovauti ir ginti savo narių profesines, kūrybines, ekonomines bei socialines teises.
R. Oginskaitė klausia, ar tokia sąjunga apskritai egzistuoja. „Kalbame apie dalyką, kurio nėra. Bet jis yra, jis finansuojamas ir lemia kitų finansavimą“, – sako ji.
Anot J. Vaitkaus, kaltę dėl susiklosčiusios situacijos Lietuvos teatruose iš dalies turėtų prisiimti ir patys teatralai.
„Bandžiau suburti režisierius į asociaciją, bet jų neįmanoma surinkti, nes jie turi savų interesų ir nenori kovoti už savo teises. Turime jungtis ir turime galvoti apie teatrą, o ne savo asmeninius reikalus“, – tikima režisierius.
A. Liuga pritaria J. Vaitkaus siūlymui sukurti realiai veikiančią asociaciją, nes organizacijos lengviau finansuojamos.
Jo manymu, prie teatrų finansavimo galėtų prisidėti ir savivaldybės. „Šiandien savivaldybės niekaip nedalyvauja teatrų veikloje. Dalį jų biudžeto rezervų būtų galima skirti teatrams“, – mano A. Liuga.
