Fatima Miranda jau kelis dešimtmečius stebina neįprasta balso akrobatika ir daugiau nei keturių oktavų diapazonu. Fatima Miranda priskiriama prie žymiųjų šių laikų plataus profilio vokalisčių bei balso teatro kūrėjų-moterų – tokių kaip Meredith Monk bei Diamanda Gallas.
Beje, prieš 10 metų dainininkė koncertavo Vilniuje (tuomet Nacionalinis dramos teatras negalėjo sutalpinti visų norinčių pamatyti jos pasirodymo), taigi, šis jos apsilankymas – antrasis, ilgai lauktas.
Fatima Miranda – tikra asmenybė. Pradėjusi nuo meno istorijos studijų (išleido dvi knygas apie architektūrą ir urbanistiką) ir avangardo kultūros tyrinėjimų, ilgainiui susidomėjo performansais ir balso studijomis, o lemtinga pažintis su kompozitoriumi ir atlikėju Llorençu Barberiu paskatino Fatimą pačiai imtis muzikavimo.
Su Barberiu 9-ame dešimtmetyje ji subūrė improvizacinę grupę „Taller de Música Mundana“ ir fonetinės poezijos grupę „Flatus Vocis Trío“. 1985 m. F. Miranda pelnė Ispanijos nacionalinę kultūros premiją (už knygą „La Fonoteca“). Muzikoje Fatima yra autodidaktė, tačiau būtent tai ir padėjo susikurti itin individualų, originalų stilių. Tarsi atsiskyrėlė eksperimentuodama vienumoje, Fatima Miranda atskleidė ir išplėtojo netikėtas, tiesiog stulbinančias savo balso galimybes.
Balso spektaklis „prESSENCES“ – tai kažkur tarp Salamankos (Fatimos gimtojo miesto, kur ji studijavo menus) ir Samarkando (kelio į Indiją, kur ji studijavo muziką), tarp Rytų ir Vakarų susiformavusios pasaulėjautos atspindys.
Pasak dainininkės, „tie, kurie dalyvaus šiame koncerte, vaizduotėje nukeliaus į Afriką, Indiją, Japoniją, mišką, jūrą, šventyklą, turgavietę, elektroninės muzikos studiją. Kodėl gi ne? Visi iš mūsų turi pasąmonės atmintį, kurioje saugomi praeities garsai, muzika ir su jais susiję jausmai. Tai visų mūsų žinių ir potyrių saugykla, į kurią sąmonei įsibrauti labai sudėtinga, tačiau subtilus klausymosi būdas gali atverti bent dalį šių paslapčių“.
Jautrumas įvairiausioms etnokultūroms paskatino Fatimą Mirandą įsisavinti įvairių tautų ir tradicijų dainavimo manieras: berberų, baskų, indų, budistų, sufijų giedojimą, mongolų ir tibetiečių multifoniją, iraniečių ir tiroliečių jodlerius, nazalinius Korsikos ir Kinijos balsus, japonų Nô ir Kabuki teatro šūksnius, džiazo scat dainavimą ir pan., o taip pat ir europietiškojo bel canto stilistiką.
