Šiųmečiame festivalyje akcentuota nacionalinė dramaturgija. Teatro kritikai ir patys dramaturgai tuo džiaugėsi, o iš žiūrovų ne kartą teko išgirsti, kad festivalis prastas – nėra įdomių siužetų, vaidmenų, režisūros. Kai kurie pastatymai priminė studijinius etiudus.
Per keturias festivalio dienas buvo parodyti devyni spektakliai. Daugiausia diskusijų sukėlė geriausiu spektakliu nominuotas estų „GEP – Goratšije estonskije parni“. Pjesės autorius ir režisierius Titas Ojasas, pastatęs savo kūrinį Talino teatre „Teatre No 99“, estų tautos nykimą siūlė spręsti drastiškai – kvietė estų vyrus gausinti palikuonis su bet kuria sutikta moterimi, ne mažiau kaip po dešimt skirtingų motinų atžalų. Drastiška ne vien idėja. Spektaklis, pilnas keiksmų, nepadorių judesių, rėkavimo, ne vieną žiūrovą paskatino palikti salę po pirmojo veiksmo, nors antrasis kalbėjo ir apie tai, kad vaikus vis dėlto reikia užauginti.
Komisija neklausė kritikų
Šiame estų spektaklyje festivalio vertinimo komisija, vadovaujama parlamentaro Juliaus Dautarto, įžvelgė ir geriausią scenografiją, sukurtą Ene-Lis Semper. O geriausiu režisieriumi pripažintas lietuvis – Vytautas V.Landsbergis, pastatęs savo paties dramą „Bunkeris“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tačiau čia teatrologų ir vertinimo komisijos nuomonės išsiskyrė. Kritikai apskritai jokios spektaklio režisūros nepamatė. Betgi komisijai vadovavo J.Dautartas ir, matyt, jo žodis buvo lemiamas.
„Bunkeryje“ partizano Kurmio vaidmenį sukūręs aktorius Gediminas Storpirštis pripažintas geriausiu festivalio aktoriumi. Už geriausią moters vaidmenį apdovanota Inga Norkutė. Ji vaidino Salomėją Nėrį Arvydo Juozaičio pjesėje „Salomėja“. Šio Šiaulių dramos teatro spektaklio režisieriui Albertui Vidžiūnui įteiktas specialus J.Dautarto įsteigtas prizas „Už nacionalinės dramaturgijos puoselėjimą“.
Geriausia dramaturge pripažinta latvė Mara Zalytė. Festivalyje pagal šios autorės pjeses buvo parodyti du spektakliai – „Margarita“, pastatyta J.Miltinio dramos teatre, ir „Peras Giuntas ne namie“, pastatytas Rygos dailės teatre.
Žiūrovams patinka komercija
Paklausta, kokių įspūdžių sukaupė Baltijos valstybių teatrų festivalyje, M.Zalytė pirmiausia kalbėjo apie puikią galimybę palyginti kur link eina lietuvių, estų ir latvių dramaturgija. Viešnios teigimu, lietuviai, kaip visada, pirmi. Jie nebijo sunkaus darbo – aktualias nacionalines temas gvildenti pasitelkdami žodžius.
„Man, kaip rašytojai, žodis visada buvo svarbiausia, o dabar teatre vis dažniau atsiranda judesio, pantomimos, o žodžių labai mažai. Pavyzdys – festivalyje parodytas estų spektaklis „Vilkolakis“. Ši pjesė Estijoje statyta ne vieną kartą ir man pasirodė, kad idėjos baigėsi, jeigu reikia griebtis vien judesio. O kitas estų darbas, kalbu apie karštus vyrukus, – tai tiesiog akcija, komercija, bet žiūrovui patinka“, – išsakė nuomonę M.Zalytė.
Užkariavusi visus Latvijos teatrus, viena iškiliausių šiandienos dramaturgių M.Zalytė piktinosi, kad estų ir latvių dramaturgai bei kritikai lietuvių spektaklius galėjo suprasti vien iš trumpų anotacijų. Vertimais nebuvo pasirūpinta. Todėl ir vertinimo komisijos objektyvumu galima abejoti.
