Prieš porą savaičių prašymus atleisti iš darbo įteikė dvi „Meno“ darbuotojos – penketą metų teatre išdirbusi dailininkė ir vos prieš metus į jį atėjusi vadybininkė. Metų pradžioje „Meną“ paliko dešimtmetį jam atidavęs aktorius Saugirdas Stakelė, pavasarį į Muzikinį teatrą „Meną“ iškeitė šviesos dailininkė Ramunė Petrikaitė.
Kad „Mene“ darbuotojų kaita itin dažna, niekam nebėra paslaptis. Ne tik išėjusieji, bet ir tęsiantys savo karjerą teatre prasitaria, kad naujo darbo žmones verčia ieškoti ne finansiniai motyvai, o kareiviškas muštras meno šventovėje.
„Arba reikia priimti žmogų, koks jis yra, arba ieškotis naujų erdvių. Teatras „Mene“ buvo tol, kol jame dirbo Julius Dautartas. Dabar nežinau, kas ten per įstaiga, nebent – tik privatus „uabas“, – apie direktoriaus Kęstučio Vaičiulio vadovavimą teatrui kalbėjo viena iš įstaigą palikusių darbuotojų. Moteris teigė nenorinti menkinti „Meno“ autoriteto, tačiau prabilti apie žiūrovams nematomas povandenines sroves ryžosi vildamasi, kad viešumas išeis į naudą pasilikusiesiems teatre.
Pasak jos, „Mene“ gera gal tik dviem žmonėms. Kiti į darbą eina kaip į karą. „Žmogus turi pavargti nuo darbo, ne nuo įtampos. Išskyrus porą darbuotojų, kiti atėję į darbą pirmiausia žiūri, kokia šiandien direktoriaus nuotaika. Ten niekas nekalba atvirai, ko iš tavęs nori, O pabandyk paklausti – sulauksi tokio pykčio“, – pasakojo buvusi darbuotoja.
Pasak moters, ji pati iš K.Vaičiulio jau pirmosiomis dienomis sulaukusi tiek dėmesio, kad pasijuto tik tuščia vieta. Ir nors pašnekovė tikino nepatyrusi tiesioginio K.Vaičiulio daromo spaudimo, tačiau neištvėrė ore plevenančios įtampos. „Jei namuose, kuriuose gyveni, nėra gera dūšiai, reikia daryti išvadas“, – savo apsisprendimą išeiti motyvavo moteris.
Reikia taikytis
Į „Meną“ 1996-aisiais atėjęs S.Stakelė apie priežastis, privertusias palikti ilgametę darbovietę, kalbėti vengė. Pasiteiravus, ar sprendimui išeiti neturėjo įtakos joje tvyranti įtampa, aktorius atsakė labai lakoniškai: etika neleidžia to sakyti.
Pavasarį prieš pat „Meno“ pirmą kartą surengtą kamerinį teatrų festivalį pareiškusi norą išeiti šviesos dailininkė R.Petrikaitė sugrįžti į praeitį taip pat nepanoro – irgi dėl etikos. Vis dėlto ji pripažino, kad kurį laiką darbą „Mene“ derinusi su pagrindinėmis pareigomis Muzikiniame teatre tik pastarąją darbovietę pasiliko, nes „čia ramiau“. „Įtampa yra. Ji visada trukdo dirbti“, – trumpai apie situaciją „Mene“ išsitarė R.Petrikaitė.
Kad prie K.Vaičiulio aštrių charakterio kampų reikia sugebėti prisitaikyti, pripažino ir „Meno“ aktorius Andrius Povilauskas.
„Žmogus turi savo charakterį. Nemanau, kad į jo aštresnį žodį reikėtų kreipti dėmesį. Gal jautresnis gali sureaguoti, bet darbas yra darbas“, – kalbėjo A.Povilauskas. Aktorius, studijuojantis teatro vadybą, įsitikinęs, kad dėl susiklosčiusios situacijos „Mene“ nereikia kaltinti vieno direktoriaus. Jo nuomone, padėtis nesikeis, kol teatrams vadovaus ne vadybininkai, o teatralai.
„Čia ne vieno žmogaus, o visos struktūros problema. Kol Kultūros ministerija laikysis tokios politikos, liks taip, kaip yra. Bet po kelerių metų situacija turėtų keistis – ateis nauji vadovai su šviežiomis žiniomis“, – mano A.Povilauskas.
Vidaus nemato
Su tokia jauno menininko nuomone nelinkęs sutikti J.Dautartas. Anot jo, nors Lietuvos teatrams vadovauja praktikai teatralai, tačiau Europoje jie yra vieni iš labiausiai pripažintų.
„Lietuvoje kol kas problema ne teatro vadyba, o kultūros politika: būtent kultūrai yra skiriamas mažiausias finansavimas“, – pabrėžė J.Dautartas.
Režisierius neprisiminė, kad kolektyvas jam būtų skundęsis sunkiai sugyvenamu K.Vaičiulio charakteriu.
„Aš vienintelį dalyką galiu pasakyti – su manimi yra natūralūs pokalbiai apie repertuarą“, – tvirtino J.Dautartas.
Nors Savivaldybei pavaldžiame „Mene“ kadrų kaita tapo jau vieša paslaptimi, tačiau valdininkai tikina apie tokius dalykus nieko nėra girdėję. Vicemeras kultūros klausimais Kastytis Vainauskas prisiminė, kad prieš keletą metų gauta nusiskundimų dėl kultūros centro „Garsas“ direktorės vadovavimo, tačiau kad tokių pačių problemų gali būti ir „Mene“, nėra girdėjęs.
Finansavimą iš miesto biudžeto teatrui atseikėjančiai Savivaldybei liekas paslaptimi, kas dedasi „Mene“. Pasak skyriaus vedėjos Loretos Krasauskienės, Savivaldybė tik patvirtina etatų sąrašą, o kadrų kaita – jau paties direktoriaus kompetencija. „Mes nieko nematome, kas vyksta įstaigos viduje. Visuose teatruose dirba asmenybės ir ten santykiai negali būti tokie kaip kontorose“, – pabrėžė L.Krasauskienė.
Pasiūlė egzaminą
„Meno“ direktorius K.Vaičiulis įsitikinęs, kad situacijos teatre neverta dramatizuoti. Nors „Menas“ skelbiasi ieškantis aktorių, tačiau, pasak direktoriaus, šiuo metu visi etatai užimti ir darbuotojų įstaigai netrūksta.
„Aktorių visada reikia – gal surasime fainą veidą. Trūko graso režisieriaus – jau suradau. Į išėjusios dailininkės vietą irgi naujas žmogus atėjo. Nors kai kurių teatrinių dalykų jis nežino, bet žinau aš“, – aiškino K.Vaičiulis.
Direktorius negalėjo pasakyti, kiek per pastaruosius metus iš teatro išėjo žmonių, tačiau neslėpė, kad dėl jų širdies neskaudėję.
Daugiausia priekaištų teatro vadovas pažėrė buvusiai dailininkei, neva per penketą metų taip ir neišmokusiai dirbti.
„Ji, matyt, ir jausdavo įtampą. Bet kokius man nervus reikėjo turėti visus penkerius metus, kai viską darydavau už ją. Visi žino mano sparnuotą frazę: dailininke, kada dalinsimės pinigus“, – apie savo santykius su buvusia pavaldine pasakojo K.Vaičiulis.
Vadovas pripažino pats padėjęs tašką šioje istorijoje. „Dailininkė mano spaudžiama išėjo. Pasakiau: mieloji, atsisveikinam arba aš tau tuoj pat padarysiu egzaminą“, – neslėpė „Meno“ vadovas.
Reikalavimai dideli
K.Vaičiulis aiškino, esą dėl buvusių pavaldinių aplaidumo jam reikėjo, be savo tiesioginių pareigų, imti į rankas ir teptuką, ir rašiklį. Neva dėjęs daug vilčių į vadybininkę vėliau pats už ją turėjęs ir rašyti. O perskaitęs jos paliktus projektus tik griebęsis už galvos.
„Mano reikalavimai dideli. Aš pats dirbu daug ir reikalauju daug. J.Miltinio teatre du dirba, vienas rūko, o pas mus to negali būti. Būna ir kad balso toną pakeliu. O ką, šeimoje to nebūna? Sakykim, einu rytą kavos gerti ir matau veidrodžius nenuvalytus. Tai kaip valytoja pro juos praeiti galėjo ir nepamatyti? Siūlyčiau visiems darbuotojams atsigręžti į save. Mane nervina, kai, pavyzdžiui, koks darbininkas nukrenta statybose nuo pastolių, o kaltas dėl to lieka direktorius. Gal kiekvienas tegul iš savęs pirmiausia pareikalauja?“ – aiškino K.Vaičiulis.
Direktorius tikino visą širdį atiduodantis kartu su J.Dautartu prieš šešiolika metų įkurtam teatrui. To reikalaujantis ir iš pavaldinių. Ir nesutinkantis, kad vadovauti teatrui reikia ne tik talento, bet ir išmanyti vadybą.
„Kaip ligoninės direktorius turėtų būti medikas, taip reikia, kad teatrui vadovautų apie jį išmanantis. Aš myliu šį teatrą, jį įkūriau, ir nėra vietos, kurios nebūtų palietusi mano ranka“, – pabrėžė K.Vaičiulis.
