Su tokia realybe susitaikę muziejai priversti keisti visą savo veiklą, tačiau tai padaryti nėra lengva – mat pinigais ir valdžios dėmesiu ši kultūros sritis retai lepinama.

Reikia keistis

„Visus Lietuvos muziejus ištikusi krizė, intensyviai ieškoma būdų, kaip patraukliai save pristatyti šiuolaikiniam lankytojui. Po nepriklausomybės paskelbimo mes dar nesugebėjome išsiugdyti savo klientų. Anksčiau visiems buvo įprasta, kad muziejininkas turi tik parengti ekspozicijas, o lankytojai jomis patys susidomėdavo, dabar jau turime galvoti, kaip prisivilioti žmonių“, – naują misiją pristatė Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejaus vadovas Audrius Daukša.

Pasak jo, pagrindiniai Panevėžio miesto ir rajono muziejų lankytojai dabar – moksleiviai. Jie mielai išmaino sausas pamokas klasėje į smagias popietes kitoje erdvėje. Tokiems lankytojams čia parengiama daugybė programų, per jas ne tik gaunama reikalinga informacija, bet ir įdomiai praleidžiamas laikas.

Kaip teigė Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas, jo vadovaujamoje įstaigoje kartais net ir po kelias klases per dieną apsilanko.

Tačiau muziejus neturėtų virsti tik alternatyva mokyklai. Pagrindinis šios įstaigos tikslas – tapti turizmo objektu ir pritraukti svečių į miestą.

Tik turistams, pasak Panevėžio apskrities turizmo informacijos centro atstovų, muziejai kol kas dar nėra pats įdomiausias dalykas – jiems reikia pramogų.

„Jei muziejus yra parengęs kokią nors specialią edukacinę programą, lankytojai kartkartėmis tuo susidomi. Pavyzdžiui, svečių sulaukia Linų muziejus Upytėje, ten galima patiems išmėginti įvairius lino darbus“, – sakė Panevėžio apskrities turizmo informacijos centro direktorė Daiva Tankūnaitė.

Turistų nepritraukia

Panevėžio kraštotyros muziejaus vadovas pritarė, kad daugiausia savo paslaugas tenka teikti rajono ir miesto gyventojams, o lankytojų iš kitų kraštų ši įstaiga nesugeba pritraukti.

„Tai didelė ir įvairialypė problema. Pirma priežastis, kad vienas muziejus turistų neprivilios, tai visos miesto turizmo sistemos problema. Kitas dalykas – mes patys nesame pasirengę“, – teigė A.Astramskas.

Tam, pasak jo, reikia sutvarkyti pastatus, įrengti lauko ekspozicijas ir pertvarkyti senąsias. Kai kurios nekeistos jau penkiolika metų.

„Ilgai mes buvom užspausti, bet jau penkeri metai, kai mūsų patalpos remontuojamos“, – šiokia tokia perspektyva išsilaikyti konkurencingoje turizmo sferoje džiaugėsi muziejaus direktorius.

Ką parodyti, pasak direktoriaus, miesto muziejuje tikrai yra. Tačiau daug eksponatų vis dar laukia restauravimo, tam pasamdyti specialūs darbuotojai.

„Muziejus – kultūros centras. Jis rengia parodas, ekspozicijas, leidžia knygas, kviečiasi žinomus žmones. Tai ir miesto istorijos tyrimo centras, praktiškai mes vieninteliai tai darome“, – apie savo veiklą pasakojo pašnekovas.

Atlyginimai be perspektyvos

Tačiau viskas atsiremia į pinigus. Nors Kraštotyros muziejus visame mieste pirmauja pagal projektinių lėšų gavimą (šiemet planuojama gauti apie 100 tūkst. litų projektinei veiklai), greitai, pasak A.Astramsko, gali nebelikti darbuotojų, kurie tokius projektus rašytų.

Didžiausia problema – muziejininkų atlyginimai. Įvairiems muziejaus projektams dar yra nemaža galimybė gauti pinigų rašant projektus (iš jų muziejus pernai surinko net 81 tūkst. litų), o darbuotojų algas lemia valdžios sprendimai.

Muziejaus darbuotojų atlyginimai šiuo metu siekia 800 litų. Su tokiu atlygiu, pasak A.Astramsko, motyvuoti savo darbuotojus imtis iniciatyvos yra labai sunku. Jauni žmonės į muziejų jau beveik ir neina.

„Mūsų kolektyvo amžius – pati branda. Darbuotojai geri specialistai, tačiau jie smarkiai nusivylę, nes nemato jokių perspektyvų. Ir nemanau, kad ateinantį dešimtmetį kas nors keisis – kultūra tokia sfera, kur visuomet būdavo maži atlyginimai“, – nuogąstavo A.Astramskas.

Tenkinasi padalinio statusu

Dar sunkiau gyvena rajono muziejininkai. Jie ne tik kad gauna menkas pajamas, bet ir negali savarankiškai plėtoti muziejinės veiklos. Mat rajonui priskirti muziejai neturi valstybinio statuso ir laikomi tik ekspozicijomis.

J.Tumo-Vaižganto ir knygnešystės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Mato Grigonio muziejai priklauso Panevėžio rajono viešajai bibliotekai, o Linų muziejų Upytėje kuruoja seniūnija. Dar du rajono teritorijoje esantieji – Smilgių etnografinė sodyba ir Juozo Zikaro memorialinis muziejus – pavaldūs miesto Kraštotyros muziejui.

„Kaip sakoma: dešimt auklių – vaikas be galvos. Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje niekur nėra tokios struktūros, kaip pas mus. Kaip galima kalbėti apie vieningą muziejininkystės strategiją, jei mums vadovauja skirtingi vadovai“, – dabartinę rajonų muziejų situaciją trumpai apibūdino Ustronėje įsikūrusio J.Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejaus vadovas A.Daukša.

Būdami tik įstaigų padaliniais, savarankiškai ieškoti projektinių lėšų iš Kultūros ministerijos ar Europos Sąjungos struktūrinių fondų jie negali. Todėl, pasak muziejininko, lieka tenkintis tik steigėjų trupiniais.

Problemų sąrašas

„Problemų mano muziejuje tiek daug, kad keliasdešimt punktų prisirašyčiau. Turiu tik stalą ir suolą, dar seną komodą atsivilkau, kad pelės eksponatų nesugraužtų. Atvažiuoja svečiai iš užsienio, o pas mus tebestovi lauko tualetas iš sukaltų lentų. Turistai vengia užsukti ir todėl, kad į muziejų veda neasfaltuotas kelias. Nė vienas miesto ir rajono muziejus neturi savo transporto, jis labai reikalingas eksponatams parsivežti, tyrimams vykdyti“, – apie sunkią būklę pasakojo A.Daukša.

Ilgame sąraše sunumeruotus muziejaus trūkumus pašnekovas teigė ne kartą rodęs savo įkūrėjams. Tačiau muziejininko skundai taip ir liko popieriuje. Ne per seniausiai buvo sutaisytas tik visai sukiuręs pastato stogas.

Kryptingai planuoti savo darbo veiklos vyras teigė taip pat negalįs, nes neaišku, kiek iš biudžeto gautų lėšų biblioteka žada jiems atseikėti.

Ne geriau, anot jo, ir kituose rajono muziejuose. Apgailėtinai atrodo Smilgių etnografinė sodyba. Joje nebevyksta jokia veikla, aplinka apleista, išvogti eksponatai. Neaišku, pasak A.Daukšos, ir dėl J.Zikaro memorialinio muziejaus. Pasirodo, per 17 jo gyvavimo metų niekas net neįformino šios įstaigos.

„Išaiškėjo, kad šio muziejaus kaip ir visai nėra“, – savo rajono aplaidumu stebėjosi pašnekovas.

Abejotina veikla

Be reikalo, pasak A.Daukšos, stovi M.Grigonio muziejus. Ten beveik nerengiamos jokios programos, nebesilanko lankytojai, nes nuolat kyla problemų su namo dalininkais.

„Literatūrinis muziejus įkurtas vienoje namo dalyje. Kitoje veikia servisas, jo darbuotojai visiškai nesirūpina aplinkos tvarkymu ir nuolat kelia pykčius. Tai apie kokią istorinę vertę galima kalbėti tokiame muziejuje – tai tik ekspozicinis sandėliukas“, – atvirai kalbėjo pašnekovas.

Jo įsitikinimu, mūsų rajone veikia ne vienas niekam nebereikalingas literatūrinis muziejus. Pasak A.Daukšos, geriau būtų išleisti knygą, kuri įamžintų istoriškai svarbius Panevėžio rašytojus.

Pašnekovas teigė abejojantis ir Linų muziejaus, ir G.Petkevičaitės-Bitės muziejininkų naudingu darbu.

„Linų muziejuje atsakingo žmogaus paprastą dieną nebūna, reikia skambinti nurodytais telefonais ir paprašyti ekskursijos. O Puziniškio dvarelyje visiška netvarka“, – tvirtino A.Daukša.

Ten, anot jo, paskirto muziejininko Petro Šiursko darbas – tik atrakinti duris. Paprastas lankytojas, pašnekovo teigimu, gali įeiti į muziejų niekieno neprižiūrimas ir ką nori išsinešti.

„Ten gyvenantis verslininkas užsiima miško kirtimu, o dvaro priežiūra jam nė motais. Išsinuomojo 50 metų tokį gražų pastatą savo reikmėms. Muziejininko pareigų jis visiškai neatlieka: nei ekspozicijas pristatinėja, nei lankytojus priima. Net aiškaus muziejaus darbo grafiko nėra. Laksto palaidi šunys“, – sakė pašnekovas.

Jo manymu, istorinis dvaras tapo Savivaldybės atstovų draugystės simboliu.

„Petras Šiurskas, Rapolas Gritėnas, Povilas Žagunis – visi seni bičiuliai, medžiotojai... Gaila tik, kad toks vertingas objektas dar 50 metų nebus tinkamai naudojamas, juk ten tiek visko galima įkurti, netgi motelis puikus būtų“, – tikino muziejininkas.

Klibins Savivaldybę

Tokią aštrią A.Daukšos kritiką išgirdusi Panevėžio rajono viešosios bibliotekos direktorė Rūta Bagdonienė teigė, kad taip blogai dar nėra. Su finansiniais sunkumais, anot jos, susiduria daugelis kultūrinių kaimo įstaigų. Tačiau pagrindinės problemos sprendžiamos.

Moters teigimu, muziejų skundus galėtų nutraukti tik jų savarankiškumas. Tačiau bėda ta, kad rajone nėra valstybinio muziejaus, kuris galėtų kuruoti visas ekspozicijas.

Našta, pasak R.Bagdonienės, nukristų ir nuo bibliotekos pečių. Dabar, anot jos, labai sunku prižiūrėti visus užkampiuose išsimėčiusius muziejus, ypač tuos, kuriuose nėra visą laiką dirbančių asmenų.

„Apsaugos trūkumas tose įstaigose – didžiausia mūsų problema. Mes net kompiuterizuoti jų negalime, nes gali apvogti“, – tikino R.Bagdonienė.

Situacija besiskundžiantis muziejininkas A.Daukša įsitikinęs, kad vienintelis kelias išgelbėti rajono muziejus – Savivaldybėje įsteigti šią sferą prižiūrėsiantį skyrių. Šio tikslo jau pamažu ir siekia neseniai į Savivaldybės tarybą patekęs visuomenininkas.

„Problema, kad rajono biudžete nėra net tokio žodžio kaip muziejus. Yra Švietimo, kultūros ir sporto skyrius, galėtų jame atsirasti vienas muziejininkystės specialistas“, – svarstė pašnekovas.

Tokius pasiūlymus muziejininkas rengiasi kolegoms pateikti jau šį mėnesį organizuojamame išvažiuojamajame posėdyje. Jo metu bus parodyta tikroji muziejų padėtis ir ieškoma galimybių jiems tikslingai dirbti. Po pasitarimo A.Daukša rengia muziejininkų konferenciją apie nelengvą šios srities darbą.