Pasak muziejaus pranešimo, ornamentuose – spalvų margumas, dinamiški motyvai, kylantys iš tradicijų, perimamų iš kartos į kartą, perteikiamų vaikams ir vaikaičiams. Kanados šiauriniame regione tūkstančius metų gyvenantieji inuitai, veikiami žmogaus keičiamos gamtos, technikos pažangos, jos gerų ir blogų įtakų praranda išgyvenimui kauptus įgūdžius, turi prisitaikyti prie naujų socialinių reikalavimų.
Tačiau netrukta pastebėti, kad inuitai gabūs ir jautrūs menui, sugeba kurti įdomius buities ir dailės dirbinius iš jiems prieinamų medžiagų. Arkties medžiokliai ir žvejai tapo gausių menininkų tauta. Nuo 1950-jų, pagelbstint Kanados Vyriausybei, įsteigti inuitų menininkų kooperatyvai net ir atokiuose kaimeliuose. Pasaulyje greitai atkreiptas dėmesys į inuitų kuriamas kaulo, akmens skulptūras. Inuitų moterų siuvinėjimo įgūdžiai tekstilės mene labiausiai išryškėjo 1960 m. Nunavuto provincijoje.
Nuo buitinių siuvinių likusias medžiagos, odos, kailio atraižas, moterys ėmė naudoti aplikacijoms. Sukurti kilimai ne tik puošė buitį, bet ir išugdė unikalią Kanados meno formą. Spalvingai adata dekoruoti ir apdarai, skrandos, apklotai. Talentingos siuvėjos perteikia šiaurinės gamtos nuotaikas, gyvūnus, dvasinį ryšį su protėviais.
Šioje parodoje dvylikos inuičių – vyresnės ir jaunosios kartos savamokslių ir besimokiusių profesionalios dailės - gobelenai padvelks ledo, sniego, tundros platybių ir išradingų žmonių gyvenimo nuotaika.
Ši paroda – vienas iš Kanados Vyriausybės projektų, numatytų Tarptautinių poliarinių metų (TPM) 2007-2008 m. programoje, kurios moksliniai tyrinėjimai apims Šiaurės ir Pietų ašigalius. Su šių regionų gyventojais glaudinami visapusiški ryšiai, ieškoma atsparos neigiamai klimato pokyčių įtakai.
