- Tarptautinis teatro festivalis "Baltijskij dom" garsiausias teatro festivalis Rusijoje. Į jį žinomos trupės atveža geriausius darbus. Kaip atsitiko, kad į festivalį buvo pakviestas dar mažai kam Lietuvoje matytas spektaklis?
- Gal todėl, kad šių metų festivalio tema "Kitas teatras?" Mūsų spektaklis, matyt, ir bus atsvara tokiems teatro pasaulio galiūnams kaip Grzegorzas Jarzyna, Thomas Ostermaieris, Sylvio Purcarete. Santykis maždaug kaip "Titanikas" ir popierinis laivelis "Čižik" iš seno rusų animacinio filmuko.
- Vis dėlto kokį spektaklį pastatė Jonas Vaitkus?
- Tai pats minimalistiškiausias iš visų šiandien Lietuvoje pastatytų spektaklių be dekoracijų, be muzikos. Vaidinti pradedama, kai įjungiamas vienintelis prožektorius, ir jis nejudinamas per visą veiksmą...
Tai konceptualus spektaklis, kuriame vaidina vos keturi aktoriai: Vladas Bagdonas, Nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos muzikos akademijoje vadovaujantis katedrai, ir trys dar niekur nematyti Lietuvos muzikos akademijos studentai Egidijus Bakas, Agnius Jankevičius, Albertas Vidžiūnas. Spektaklio režisierius Vaitkus yra šių ketvirtakursių vadovas.
- Ar minimalistinis sprendimas pasirinktas dėl amžino pinigų stygiaus?
- Iš dalies taip. Šiandien niekas Lietuvoje nesiryžta statyti spektaklio, neturėdamas 40 tūkstančių litų, o "Gagarino gatvė" pastatyta už itin mažą biudžetą - viso labo už 10-20 tūkstančių litų. Taigi sukurtas absoliučiai asketiškas spektaklis, kuriame svarbiausia ne vizualiniai sprendimai, o minties perteikimas. Stengiamasi kuo atviriau parodyti spektaklio personažų konfliktą ir priešpriešą.
- Spektaklio pavadinimas "Gagarino gatvė" lyg ir sufleruoja, kad veiksmas vyksta Rusijoje ar bent jau posovietinėje erdvėje.
- Ne, tai tik keistokas sutapimas, "Gagarino gatvė" buvo ir Škotijoje, ir Lietuvoje, aišku, tebėra ir Rusijoje. Spektaklis kalba apie žmones, kuriuos kasdien galima sutikti daugelyje pasaulio vietų. Vieni, daug ir sunkiai dirbdami, labai nuskurdo, kiti, taip pat daug dirbdami, susikrovė milžiniškus turtus.
Tarp žmonių atsivėrė didžiulė properša, kuri ir lemia drastišką konfliktą, visišką žmogaus sąmonės pakrikimą. Tai spektaklis apie idealus, apie praeitį, apie dabartį. Ir apie žmones, kurie, norėdami pakeisti pasaulį, imasi drastiškiausių priemonių. Kita vertus, jie atsidūrę visiškai beviltiškoje situacijoje, nes nieko negali padaryti.
Auka tampa kaltas be kaltės personažas, nes žmonės, ne savo valia tapę mašinų sraigteliais, vieni kitus triuškina. Spektaklis atskleidžia žmogaus padėtį šiandienos visuomenėje. Tai SOS - manifestacija, kurioje nežaidžiama jokiomis teatro priemonėmis.
