Viena praeivė Janui padovanoja obuolį ir pagiria už jo lietuvių kalbos žinias. Niekas nesidrovi, nesikuklina, nesijaučia nepatogiai – kaip parduotuvėje, centrinėje gatvėje ar prekybos centre. Tiek pirkėjai, tiek menininkai šioje erdvėje jaučiasi saugūs bei laisvi būti tokiais, kokiais yra kasdieniame gyvenime.
Prieš tris savaites į Lietuvą atvykęs autorius ketina įgyvendinti tris projektus. Pirmasis – šaldytuvų siena prie „EMP“ būstinės – jau stovi. Antrasis vyksta Kalvarijų turguje. Tačiau trečiasis menininko projektas intriguoja labiausiai.
Prie parlamento rūmų Janas Korbesas, jo kolega Denisas Oudendijkas bei Lietuvos menininkas Mantas Lesauskas ketina iš avarijose sudaužytų mašinų pastatyti monumentą žuvusiems keliuose. Ir jei pirmieji projektai – smagūs bei verčiantys nusišypsoti, „Requiem LT“ pavadintas darbas persmelktas daug niūresnių emocijų.
„Requiem LT“ - labai emocionalus projektas. Jūs naudosite automobilius, kurie sudaužyti baisiose avarijose, kuriuose kažkas galbūt buvo sužalotas, kažkas neteko savo šeimos, galiausiai, kažkas žuvo. Kaip jautėtės imdamasis šio darbo?
Tai nepaprastai jautrus projektas ir, atvirai, man sunku rasti priežastis, kodėl jo ėmiausi. Aš net nenumanau, koks bus jo rezultatas.
Avarijos vyksta kasdien, bet mes nematome jose sumaltų automobilių. Noriu, kad žmonės būtų priversti pastebėti šias duženas. Galbūt tai padės išties susimąstyti, su kokia jėga mes kasdien susiduriame. Ir, iš arti pamačius visiškai sudaužytas mašinas, žmonės susimąstys: įvykus kažkam panašaus, aš neturiu jokių šansų.
Nebijote kritiškų vertinimų?
Be abejonės, mes sulauksime įvairių vertinimų. Apie projektą jau buvo kritiškai rašyta spaudoje.
Tačiau aš džiaugiuosi diskusija. Jei žmonės sakys: tu suknistas nevykėlis, tai ką darai yra blogai... Puiku!
Aš tiesiog noriu provokuoti. Tai, kas vyksta keliuose, tam būtina skirti dėmesio. Ir ne tokio, kai dalinamos skrajutės su užrašais „Būk atsargesnis“, o tokio, kuris provokuoja, kuris verčia galvoti.
Kaip rinkotės projekto statybai reikalingus automobilius?
Išsirinkti automobilius buvo labiausiai trikdantis dalykas. Nuvykau į aikštelę, į kurią atvežami kraupias avarijas patyrę automobiliai. Ieškojome mašinų, kurių struktūra po avarijų nebuvo smarkiai pažeista, kurios būtų tvirtos ir su jomis galėtumėme ką nors daryti.
Tuomet į aikštelę atvežė tris naujai sudaužytas mašinas. Kai sužinojau, kiek žmonių juose žuvo, mane apėmė šiurpas. Šis vaizdas mane sukrėtė taip smarkiai, jog pasakiau: dėl to šį projektą ir darome.
Dirbate su šiukšlėmis, todėl Jūsų kūrybinė medžiaga visada turi istoriją. Kuo skiriasi „Requiem LT“ projektas nuo ankstesnių darbų?
Requiem projektas pirmiausia turi labai slogią tamsiąją pusę. Jo idėja – labai gili. Prieš jokį kitą projektą mano galvoje nebuvo tiek įvairių minčių. Šiame darbe reikės išreikšti juodas, skaudžias ir sunkias emocijas. Dar niekada nesu to daręs.
Kita vertus, mūsų darbai visada turi tam tikrą šoko elementą. Tarkime, kai iš padangų gaminame žaislus vaikams, tikimės, jog atėjęs vaikas neklaus mamos „Mamyte, ar galiu tą daiktą paliesti“. Norime, kad vaikas bemat šoktų ant jo. Jei sukeliame emocingą reakciją, vadinasi mums pavyko.
Tikėjotės, jog pastatytame monumente ar prie jo mišias už žuvusius galės laikyti įvairių konfesijų dvasininkai. Ar ši idėja – vis dar gyva?
Į projekto atidarymą rugsėjo 30 dieną žadėjo atvykti kunigai. Taip pat turėtų būti bažnyčios choras.
Ar pats esate tikintis?
Aš esu katalikas. Mano žmona – taip pat. Nesu žmogus, kuris eina į bažnyčią. Bet, jei klaustumėte, ar tikiu Dievu, atsakyčiau, jog taip. Ir nors esu silpnas tikintysis, bet vis vien esu tikintis. Antraip nenorėčiau, jog kunigas laikytų mišias mano kūrinyje.
Per šį apsilankymą Lietuvoje įgyvendinsite tris projektus. Kokių potyrių pasisėmėte iš kiekvieno?
Savo „Šaldytuvų barikada“, sukurta iš „EMP“ turimo šlamšto, norime pasakyti, jog žmonės neišmestų senų daiktų vien todėl, kad Lietuvoje, po visų Tarybų sąjungoje iškęstų metų, kapitalizmo atmosfera – labai stipri. Nereikia išmesti senų rankomis gamintų medinių baldų vien tam, kad nusipirktum pigius kiniškus. Reikėtų stengtis įvertinti kiekvieno daikto ypatybes, bruožus, dizainą.
Projekte Kalvarijų turguje mes maišome globalius ir nacionalinius elementus. Ir nėra taip svarbu, koks bus galutinis produktas. Tačiau moterys viską daro rankomis, ir tai – žavu.
Šioje vietoje patyrėme nepaprastą bendrumo jausmą. Tiesą sakant, Lietuvoje jo trūksta. Čia jaučiu tam tikrą izoliuotumą, neigiamą individualybės atspalvį. Jis jaučiamas einant gatve, važiuojant automobiliu. Kiekvienas nori būti savarankiškas. Tikiuosi, kad dėl perdėto individualumo žmonės netaps vieniši...
Requiem projektas... Atkreipiu dėmesį, kad, kai žmogus nori pereiti gatvę – netgi per perėją – labai nedaug kas sustoja. Bet, vienas iš šimto ar iš dešimties, jis visgi praleidžia žmogų per perėją.
Todėl tikiuosi, kad tokių žmonių daugės. Ir galbūt keliuose visi jausimės saugesni.
