Nomeda Saukienė greičiau būtų priskirtina prie antrųjų, jei likimas nebūtų jai skyręs gyventi ir dirbti greta vieno populiariausių ir labiausiai vertinamų Lietuvos tapytojų – Šarūno Saukos. O vis dėl to. Gyvendama Dusetose, nepretenduodama į bohemos liūtes, Nomeda tyliai, ramiai ir be galo stipriai tapo savo namuose, greta šeimos ir namų rūpesčių nuostabiai sugebėdama išlaikyti tą vidinę įtampą, be kurios negimsta joks tikras meno kūrinys. Kaip jai tai pavyksta – nežinia.

Pasak pranešimo spaudai, tokios meninės kokybės kūriniai reikalauja visiško atsidavimo; galbūt kainą, kurią Nomeda Saukienė sumoka už savo tapybinę jėgą, sklindančią iš paveikslų, galima numanyti, persiimant karštligiška, grėsminga drobių nuotaika. Nomeda Saukienė – tapytoja ir niekas kitas. Jai svarbi spalva ir drobė, besikeičiantys spalviniai niuansai drobės plokštumoje. Nuotaika ir dvasia, kurią užfiksuoti galima teptuku.

Penkiasdešimties metų jubiliejui N. Saukienė galerijose „Maldis“ ir „Meno niša“ pristato savo pasaulį – tai, iš ko susideda jos gyvenimas, tai, kas jai svarbiausia ir kas užplūsta drobes, nepaliekant nei mažiausio tuščios vietos lopinėlio.

Augalai. Violetiniai varpeliai, sodriai mėlyni vilkdalgiai, baltos hortenzijos, raudonos pelargonijos, geltonos saulėgrąžos, sausi sudžiūvę šiekštai ir šabakštynai. Ir žinoma, alijošiai. Visų pirma – alijošiai sudaro augalinį Nomedos Saukienės pasaulį. Pasaulį, kuriame žolynai yra ne šiaip sau dekoratyvinis akcentas ar cukrinio jėzusėlio tvarinys, o plėšrūs, kibūs, karštligiški, gaivališki, ištiesę savo šakas, plikas ar žaliuojančias, susiraizgę ir susimazgę. Kur žiedai plyksteli ir užgesta kaip fakelai, palikdami spalvingus sudžiūvusius žiedlapius.

Dar apie alijošius. Taip, šitas „kaimiškas“ augalas Nomedai Saukienei labai svarbus. Mėsingas, dygliuotas, labai kartus, jei paragauji, alijošius užima daugelio drobių plokštumas, išsikeroja, išsišakoja, durdamas žiūrovams į akis ir nepalikdamas vietos niekam kitam – jokiai minčiai nei jausmui.

Kailiai. Atrodo – Nomeda tapo ne žvėris, bet kailius. Taigi, žvėrių liekanas. Kai juose nebelieka gyvybės, kai nebežvilga jų akys ir nebeviksi uodegos, lapės ar šeškai patenka Saukienės teptuko valdžion. Bevaliai, bejėgiai, jie vis dėl to ir tuomet tampa dekoracijomis, o išlaiko plėšrią savo prigimtį.

Žmonės. Nomeda Saukienė tapo vaikus. Ne barokinius angeliukus primenančius putnius kūdikius, ne lyriškas mergaites taškuotomis suknelėmis. Saukienės vaikai dažniausiai išblyškę ir bedžiaugsmiai, Jauna moteris su kūdikiu ar mergaitė su lėle, paskendusi tarp įvairiausių žolynų su povo plunksnomis – mirusiu veidu, tarsi skenduolė; kaip nerimą kelianti paralelė ant sienos – Muncho reprodukcija.

Apatija ir abuojumas, miegas, kaustantis kūną ir dvasią, atnešantis karščiuojančios sąmonės pagimdytus sapnus – tokia personažų tikrovė. Nuogas kūnas geltoname fone, primenantis Eglės Rakauskaitės instaliacijas, kai menininkė panardindavo savo kūną meduje ir taukuose. Kokioje nors lipnioje ir klampioje substancijoje, pasiglemžiančioje kūną, įkalinančioje jį ir suvaržančioje kaip šlapia tramdomųjų marškinių paklodė. Berniukas išsigandusiu veidu su geltonų gėlių glėbiu, gožiamas grėsmingų miško šabakštynų; kamufliažiniai rūbai sulieja jį su aplinka, tarsi stengeis paslėpti nuo nežinia kokios grėsmės – tikros ar įsivaizduojamos, bet aiškiai nujaučiamos.

Kitas berniukas miega alijošių paunksmėje, užsiklojęs violetiniu pledu... Vaikai liūdni, užsimerkę. Kartais atrodantys tarsi negyvi. Nieko gero neįžvelgiantys savo ateityje ir savo nevaikiškoje dabartyje – kaip Trečiadienė, jei atmesime ironiją.

Be reikalo Sigitas Parulskis rašo, jog „ir menotyrininkai linkę kiek nurašyti Nomedą, paaukoti ar ištirpdyti Šarūno darbų šešėlyje“. Nieko panašaus. Tapytojos neįmanoma nei nurašyti, nei kur nors ištirpdyti. Liūdnai rimti vaikų žvilgsniai, kibūs alijošių dygliai įsitveria ir nepaleidžia, užlūžta atmintyje, ir iš ten jų jau niekaip nebeišlupsi.