1992 metais dvidešimt du išlikusius dvaro pastatus atgavusi Uliūnuose (Panevėžio r.) ūkininkaujanti A.Rimševičienė bando atgaivinti savo tėvoniją.

Pajamos iš ūkio – į Raguvėlę

„1992 metais grąžinta tėvų dvaro sodyba sukėlė man daug džiaugsmo ir dar daugiau atsakomybės“, – sakė vertingus architektūrinius paminklus išsaugoti pasiryžusi garsių bajorų palikuonė ūkininkė A.Rimševičienė.

Atgautos tėvonijos pastatai nebuvo labai sugriuvę ar apleisti. Klasicizmo stiliaus rūmuose sovietiniais metais buvo įsikūrusi ne viena mokykla. Tik trumpą laikotarpį dvaro sodyba buvo be šeimininko.

„Tačiau stogus reikėjo perdengti. Centriniuose rūmuose buvo įgriuvusi stogo perdanga. Vienoje rūmų pusėje sudėjome ir šiuolaikiškus langus. Kitoje pusėje to padaryti savo lėšomis nebeįstengiame“, – pasakojo A.Rimševičienė.

Kiek jau įdėjo savo lėšų dvaro sodybai restauruoti ir atnaujinti, paveldėtoja sakė negalinti suskaičiuoti. Mat išlaidas sudaro ne tik tiesioginės investicijos, bet ir darbo jėga, nuvažiuoti kilometrai ir pan.

Šeimininkė džiaugiasi, kad pavyko atstatyti sudegusią pietinę oficiną (tarnų gyvenamąjį pastatą) – joje įrengti trys butai, įrenginėjamas ir ketvirtasis. Sovietiniais metais oficinoje buvo ūkio kontora, gyveno Raguvėlės žmonės, specialistai.

Dar vienas toks pastatas, dvaro gyvavimo laikas vadintas šiaurine oficina, kol kas stovi tuščias.

„Nesu stipri verslininkė, tik ūkininkė. O dvarui reikia didelių investicijų. Vien tik 7 ha ploto dvaro parkui dukart per metus nušienauti reikia ne vieno tūkstančio litų. Štai neseniai praūžusi vėtra vienuolika gražių medžių nulaužė. Vienas net stogą aplamdė. Vėl išlaidos“, – sakė 150 ha dvaro žemės paveldėjusi ir jau septynerius metus ekologiškai ūkininkaujanti A.Rimševičienė.

Šiek tiek prie vertingo architektūrinio paveldo išsaugojimo yra prisidėjusi ir valstybė. Prieš kurį laiką buvo skirta lėšų karčemos bei spirito varyklos stogams uždengti, kaminui patvarkyti. Pastaruoju metu dvaro atstatymo valstybė neberemia.

„Manau, kad valstybė turėtų būti suinteresuota išsaugoti šį paveldą, bent kas kelerius metus skirti lėšų. Labai pabrango restauravimo darbai – visų išlaidų padengti mes neišgalime“, – apgailestavo A.Rimševičienė.

Dvare norėtų matyti turistus

Vieną dukrą ir įsūnį Vytautą Stankevičių, žinomą Biržų rajono ūkininką, išauginusi A.Rimševičienė teisę toliau tvarkytis dvare norėtų perleisti aukštąją mokyklą baigusiems dvyniams anūkams Dariui ir Nerijui.

Ūkininkė mano, jog Raguvėlės dvare labai tiktų vystyti turizmą. Juolab kad Raguvėlėje nėra jokios turizmui skirtos sodybos. Šiokia tokia pradžia jau padaryta. Viename iš dvaro pastatų įrengta kavinė, kurioje galima pamaitinti turistus.

Reikėtų įrengti gyvenamąsias patalpas, sugalvoti pramogų. Dvaro rūmuose galima būtų įrengti konferencijų salę, rengti koncertus, plenerus ir pan.

„Čia gražūs aikštynai, kuriuose galima būtų pasiūlyti karieta pasivažinėti, kitokių pramogų. Į Raguvėlę turistai galėtų atvažiuoti ir netoliese pravingiuojančiu siauruku“, – apie gražius sumanymus kalbėjo dvaro savininkė. Ji tikisi, jog anūkams galbūt pavyks šiam tikslui gauti ES paramą.

A.Rimševičienė patyrė, kad dvaru domisi ir jį aplankyti nori po mūsų šalį keliaujantys užsieniečiai. Kai kurie čia buvo ir apnakvindinti. „Mielai juos sutinku, papasakoju, jeigu nebūnu laukuose“, – sakė agronomijos mokslus baigusi vienintelė Lietuvoje Raguvėlės dvaro paveldėtoja. Čia atvyksta ir kiti Komarų giminės palikuonys.

Išliko per 20 pastatų

Turistams Raguvėlės dvare yra kuo pasigrožėti. Reprezentacijai skirtame dvare 1815 m. buvo priimtas į Lietuvą atvykęs caras Aleksandras I. Čia pastatyta per dvi dešimtis pastatų, ir daugelis jų išliko.

Dvaro centre, šalia Juostos upelio, tuštauja dviaukščiai klasicizmo stiliaus rūmai. Čia buvo ir žiemos sodas. Dėmesį patraukia du aštuoniakampiai dviaukščiai svirnai kupolo formos stogais. Viename iš jų įrengta kavinė.

Pasak dvaro paveldėtojos, tokie originalios architektūros pastatai – vieninteliai Baltijos šalyse. Šalia restauruota kalvė. Ant upės šlaito – mūrinė pirtis. Respublikinės reikšmės paminklu paskelbtam dvaro ansambliui priklauso ir nedidelė medinė bažnyčia bei neogotikinio stiliaus koplyčia.

Kitoje Juostos pusėje (per upę nutiestas „beždžionių“ tiltas) – neogotikinės architektūros spirito varykla ir kiti gamybiniai dvaro pastatai. Liko apgriuvusios arklidės, kurias projektavo garsus architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius.

Paveldėjo meilę žmonėms

„Atkurti tokį dvarą, koks jis buvo prieškario metais, neįstengiame. Norėčiau pasirūpinti parku, kad būtų daugiau gėlynų“, – rodydama seną šeimos albumą, kuris išliko paslėptas spaliuose, sakė A.Rimševičienė, Konstantino Komaro dukra iš antrosios santuokos.

Tėvelį ji pažįsta tik iš nuotraukų. Dar buvo maža, kai jis mirė. Mama Janina mirė 1991 metais, nesulaukusi tos akimirkos, kai dvaras buvo grąžintas savininkams.

Iš pasakojimų A.Rimševičienė žino, kad jos tėvas, užsienyje baigęs agronomijos mokslus, labai mylėjo žmones ir žemę. Mama pasakodavo, kaip su tėvu iš užsienio lauktuves veždavo ne tik vaikams, bet ir darbininkams.

„Malonu, kad seni Raguvėlės žmonės mane šiltai priima. Atpažįstu savyje tėvelio bruožus. Myliu žmonės, stengiuosi jiems padėti“, – sakė didikų Komarų palikuonė.

Šaltinis
„Valstiečių laikraštis“