Gelbsti nuo gaisrų
Dabartinis Raguvos herbas patvirtintas 2001 metų liepos 4 dieną, kai buvo švenčiamas miestelio 500 metų jubiliejus.
Raudoname fone stovintį šventąjį Florijoną - gaisrų sergėtoją - raguviečiai pasirinko neatsitiktinai. Kadaise miestelis kentėjo nuo gaisrų, tad saugoti Raguvą nuo nelaimių buvo pastatyta šventojo Florijono statulėlė. Ji, „perkelta“ į miestelio herbą, turėjo užtikrinti visišką apsaugą nuo gaisrų.
Kasmet gegužės pirmąjį šeštadienį Raguvoje organizuojama Šventojo Florijono šventė. Jos metu raguviečiai bėga aplink miestą ratu, prašo savo globėjo apsaugoti nuo nelaimių.
Raguvos seniūnijos seniūnas Antanas Mitkus „Panevėžio balsui“ pasakojo, kad herbą įteisinti nebuvo paprasta. Anot jo, Heraldikos komisija prie prezidentūros įrodinėjo, kad šventųjų nebereikia, ir siūlė herbe vaizduoti žalčius.
„Ką reiškia trys ant akmens susivijusios virvutės, - prisiminė A.Mitkus. - Be to, žalčių yra visur. Pasakiau, jei tokį herbą parvešiu, mane raguviečiai iš miestelio išgins. Siūlė herbe vaizduoti mokyklą, kultūros namus, bažnyčią, bet tokių objektų yra visur. Šiaip taip iškovojome, kad herbe būtų Florijonas. Jam skulptūra Raguvoje buvo pastatyta 1896 metais, iki karo šiam šventajam Lietuvoje buvo tik du paminklai.“
Įstojo į Europos miestų asociaciją
Ramygala - vienintelis miestas Panevėžio rajone, kuriam suteiktos miesto teisės. Iki 1961 metų buvo atskiras Ramygalos rajonas. Šiuo metu ramygaliečiai vėl užsimojo įsteigti atskirą savivaldybę.
Pasak Ramygalos seniūnijos seniūno Valdo Chirvo, prieš išrenkant herbą, teikti keli skirtingi variantai. Visi svarstyti viešai, kad patį geriausią galėtų išrinkti Ramygalos gyventojai.
Seniūno teigimu, nuo seno Ramygala vadinama ožkų kraštu, todėl iš pradžių norėta ją matyti ir herbe. Tačiau Heraldikos komisijoje buvo paaiškinta, kad moteriškos lyties atstovai herbe nevaizduotini.
Kaip išeitis buvo pasiūlytas ožys, tačiau tuomet, žinant šalies politinę situaciją, tokio siūlymo buvo atsisakyta. Galiausiai, anot V.Chirv, pasirinktas žaliame fone ant vienos kojos stovintis baltasis gandras. Jų Ramygalos apylinkėse peri tikrai nemažai. Herbo etaloną sukūrė Arvydas Každailis.
Herbas Prezidento dekretu patvirtintas 2003 metų sausio 13 dieną. Dar tais pačiais metais Ramygala buvo priimta į Europos miestų - Baltųjų gandrų asociaciją („ESCO“), vienijančią miestus, kurių herbuose pavaizduoti gandrai. Asociacijai priklauso miestai iš Vokietijos, Latvijos, Slovakijos, Baltarusijos.
Panevėžio rajone – treti
Upytė istorijos kronikose pradėta minėti kovų su Livonijos ordinu metais, nes ji buvo svarbus gynybinis centras.
Pagal archyvinius duomenis, Upytė gerokai vyresnė už Panevėžį. Ji buvo tapusi net pavieto centru, čia rinkdavosi seimeliai, vykdavo teismai. Deja, nors kadaise turėjo politinės galios, turi seną istoriją, miestelis niekada neturėjo herbo. Taigi svarstant būsimojo herbo motyvus, nutarta jame per simbolius įprasminti dvi idėjas.
„Nuo pagrindinio lauko dantyta mūro linija atskirta raudona skydo papėdė simbolizuoja kadaise Upytėje buvus svarbų gynybos centrą arba pilį, atlaikiusią ne vieną Livonijos ordino puolimą, ir jos gynėjus, savo krauju apgynusius kraštą nuo vergovės, - pasakojo Upytės seniūnas A.Skeiverys. - Antruoju simboliu, kuriam pritarė vietos atstovai, nutarta pavaizduoti juodą kovarnį. Jie veisiasi Upytėje. Tai ilgaamžiškumo simbolis, rodantis miesto senumą. Kovarnio snape laikomas raudonas raktas simbolizuoja apsaugą, gynybą ir valdžią, kadaise čia buvusį svarbų administracinį centrą.“
Toks herbas (sukūrė dailininkas Arvydas Každailis) Prezidento dekretu patvirtintas 2004 metų birželio 1 dieną. Šiuo metu Upytė labiau žinoma kaip vietovė, kurioje yra Čičinsko piliakalnis, veikia Upytės linų bandymų stotis ir eksperimentinis ūkis.
Švenčiausiosios Mergelės miestas
Nuo seniausių laikų Krekenava garsėjo Dievo Motinos paveikslu, kurį tikintieji laikė turinčiu stebuklingos galios.
Užregistruota nemaža pagijimų, paveikslas apkabinėtas votais, aplink altorių žmonės eina keliais, prašydami švenčiausios Marijos malonės. Šio paveikslo garbei sudėtos giesmės, apie jį sklando vos ne legendos, todėl per Krekenavoje vykstančias Žolines miestelis sutraukia minias maldininkų iš Šiaurės ir Vidurio Lietuvos.
Seniūno Jono Ulio teigimu, pirmąjį Krekenavos herbą, kuriame dar A.Smetonos laikais buvo pavaizduoti dalgis ir grėblys, Heraldikos komisija atmetė, nes priminė sovietinius simbolius - kūjį ir pjautuvą.
Dabartinį herbą Prezidentas patvirtino tik 2006 metų kovo 21 dieną. Mėlyname fone viršuje esančios trys baltos lelijos simbolizuoja šv. Mergelę, Žolines, atlaidus. Kanklės miesto istorijoje irgi turėjo didelės reikšmės.
Krekenavoje gyveno kanklių meistras, vienintelis tuo laiku Lietuvoje gaminęs kankles, ir ne paprastas dvylikastyges, o dvidešimt keturių stygų. Šiuo metu miestelyje veikia muzikos mokyklos kanklių ansamblis.
Lūšių gimtinė
Senovėje Karsakiškio vietovė vadinta Palėvele, tai yra vieta prie Lėvens upės. Miestelis, neseniai paminėjęs 230 metų įkūrimo metines, smarkiai nukentėjo per 1863 metų sukilimą. Pirmojo pasaulinio karo metais čia vyko vokiečių ir rusų kariuomenių mūšiai. Be nuosmukių, miestelį lydėjo ir pakilimai. Čia gyveno ir kūrė J.Bielinis, K.Ūdra, A.Strazdas.
Karsakiškio seniūnijos seniūnės Nijolės Gaižiūnienės teigimu, dar praėjusių metų viduryje nuspręsta patvirtinti miestelio herbą ir vėliavą. Išklausyti bendruomenės, bažnyčios, specialistų siūlymai, tačiau jie išsiskyrė.
Pasak seniūnės, galiausiai Heraldikos komisijoje pasiūlyta įamžinti kokį nors žvėriuką. Buvo pasirinkta lūšis. Mat šie žvėreliai veisiasi Žaliojoje, ten teka Lūšupio upelis. 2007 metais birželio 17 dieną
Karsakiškis pagaliau galėjo pašventinti ir pristatyti savo herbą. Herbo etaloną parengė dailininkas Henrikas Mazūras. Žaliame fone vaizduojama lūšies galva raudonu liežuviu ir sidabriniais dantimis.
Ji simbolizuoja budrumą, akylumą ir atsargumą. Netgi sakoma, kad lūšis mato kiaurai sieną. Žalia skydo spalva simbolizuoja laisvę, grožį, sveikatą, viltį. Seniūnė be reikalo baiminosi, kad karsakiškiečiai gali nepriimti herbo.
