Jei neskaičiuosime „Dievų miško“, ne tiek jau daug atvejų, kai depresija virsta tokiu saldžiu tekstu, trauma gimdo satyrą, o rašytojo netikėjimas gurguliuoja skaitytojų gyvenimo alkiu. Tai akivaizdžiai matosi, kai šalia suguldai Vonneguto biografiją ir kūrybą. Kairėje – motinos savižudybė, skerdynės subombarduotame Drezedne, pasišlykštėjimas šaltakraujės industrijos aplinka, paties Vonneguto mėginimas nusižudyti.
Dešinėje – nuo „Pianolos“ per „Čempionų pusryčius“ iki „Žmogaus be tėvynės“ geometrine progresija augantis humoro koeficientas.
Pavyzdžiui, štai linksma citata, dviem sakiniais reziumuojanti visai nelinksmą kapitalistinę logiką: „Turiu jums gerą naujieną ir blogą. Bloga naujiena ta, kad marsiečiai nusileido Niujorke ir apsistojo viešbutyje „Waldorf Astoria“. Gera naujiena ta, kad jie minta vien visų odos spalvų benamiais vyrais, moterimis ir vaikais, o siusioja benzinu.“
Jei esi rašytojas ar šiaip vidutinis autorius, Vonnegutas apiplėšia tave anksčiau nei pratari žodį. Įsiveržia į tavo kūrybinę taupkasę, paima visas literatūrines santaupas ir palieka be išmonės valiutos. Taip, jis yra taikliausių frazių snaiperis ir puikaus formulavimo meistras. Todėl norėdamas grakščiai pasakyti ką nors, kas tau rūpi, turi pagalvoti, ar ne geriau užleisti vietą tam, kas moka geriau.
Galų gale, šiandien, kai jis miręs ir, tikėkimės, mūsų nebegirdi, galima pridurti ir dar kai ką. Kurtas Vonnegutas buvo viena iš nedaugelio priežasčių, dėl kurios vertėjo pamėginti pamilti Ameriką – šalį, kuriai pasiutiškai trūksta tiek demokratijos, tiek autoironijos.
Priežastis, kuri dingo, ir vargu, ar ją kas nors greitai pakeis.
Vonneguto faktai
Kurto Vonneguto mama nusižudė. 1984 m. jis irgi pamėgino migdomuosius užsigerti alkoholiu, bet nesėkmingai.
Vonnegutui pakankamai patiko Markas Twainas, kad savo sūnų jis irgi pavadintų Marku. Markas Vonnegutas neseniai išėjo iš psichiatrinės ligoninės ir parašė knygą apie savo paveldėtą beprotystę.
Karo metais pakliuvęs į vokiečių nelaisvę, jis savo akimis matė, kaip anglai be didelio reikalo nušlavė Drezdeną, o miestas pavirto šimtatūkstantine mėsmale. Čia ir užsimezgė didžiausią įtaką pasauliui padaręs romanas „Skerdykla Nr. 5“.
Beje, Kurtas Vonnegutas yra išeivių iš Vokietijos palikuonis.
Žurnalas „Times“ išrinko „Skerdyklą“ tarp 100 geriausių dvidešimtojo amžiaus romanų.
Jo frazė „So it goes“ tapo Vietnamo karo priešinikų priežodžiu.
Romanas „Katės lopšys“ buvo užskaitytas kaip magistrinis darbas. Už jį Vonnegutas 1971 gavo Čikagos universiteto antropolgijos studijų diplomą.
Kartą Vonnegutas pasakė: „Aš turėjau marias velniškai gero laiko. Sakau jums, mes žemėje esame tam, kad bezdėtume aplinkui, ir neleiskite, kad kas nors sakytų jums kaip nors kitaip.“
Vonnegutas užsiėmė įvairia veikla. Štai įdomesni darbai: vystyklų plovėjas, „General Electric“ viešųjų ryšių specialistas, Čikagos policijos komisariato reporteris.
Rašytojai, kurie priklaupia kalbėdami apie Vonnegutą: Don Delillo, Douglas Coupland, Alessandro Baricco.
Vonnegutas domėjosi piešimu ir grafika. Jis pats iliustravo „Skerdyklą nr. 5“ ir „Čempionų pusryčius“, o paskutiniais dvidešimto amžiaus metais susidomėjo šilkografija.
Vonnegutas apie laimę: „Žmonės bus laimingesni ne tada, kai išmoks gydyti vėžį, ar kai nukeliaus į Marsą, ar kai atsikratys rasistinių prietarų ar kai užtvindys Erio ežerą, bet kai jie atras būdų apsigyventi primityviose bendruomenėse. Tai mano utopija.“
Apie Bushą: „Bushas yra toks nemokša“.
Apie pomirtinį gyvenimą: „ Kai esi miręs, esi miręs.“ Ar tikrai, Kurtai?
Aštuonios kūrybingo rašymo taisyklės
Autorius – Kurtas Vonnegutas
1. Naudok visiškai nepažįstamo žmogaus laiką taip, kad jis arba ji nejaustų, jog laikas eikvojamas veltui.
2. Suteik skaitytojui bent vieną personažą, į kurį jis arba ji galėtų įleisti šaknis.
3. Kiekvienas veikėjas turi ko nors norėti, net jei tai tik vandens stiklinė.
4. Kiekvienas sakinys turi atlikti vieną iš dviejų dalykų – atskleisti personažą arba užbėgti veiksmui už akių.
5. Pradėk kiek galima arčiau pabaigos.
6. Būk sadistas. Nesvarbu, kokie saldus ar nekalti yra tavo pagrindiniai veikėjai, tegu jiems atsitinka siaubingi dalykai – kad skaitytojas pamatytų, iš ko jie padaryti.
7. Rašyk, kad patenkintum tik vieną žmogų. Jei atidarysi langą ir pamylėsi visą pasauli, tavo istorija, taip sakant, pasigaus plaučių uždegimą.
8. Kuo greičiau suteik savo skaitytojams tiek informacijos, kiek reikia. Kad išlaikytum įtampą. Skaitytojai privalo turėti tokį pilną to, kas, kur ir kaip vyksta, suvokimą, kad patys galėtų pabaigti istoriją, o paskutinius keletą puslapių turėtų suvalgyti tarakonai.
Ką tau reiškia Kurtas Vonnegutas?
Algis Ramanauskas:
Kai kurie Vonnegutą vadina fantastu. Atseit, SciFi rašytojas. Tai toks pat absurdas, kaip fantastu vadinti Herbertą Walles. Fantastai – tai aizekai azimovai ir lemai. Vonnegutas – didis humanistas su pritrenkiančiu humoro jausmu. Man asmeniškai būtent jis, minėtas H. Walles (šlykščiai Spielbergo išniekintas), Markas Twainas ir Daniilas Charmsas yra, ko gero, patys mylimiausi. Mėgstu daugybę rašytojų, bet Vonnegutas man padarė didžiausią įtaką. Beje, tiems, kurie dar nėra tikri dėl savo anglų kalbos, norėčiau primygtinai patarti nebijoti skaityti Kurto originalo kalba. Jis labai lengvai skaitomas – trumpi ir tikslūs sakiniai. Alkonas laptope ir „Motina Naktis“ rankoje – vienas malonumas. Aš asmeniškai jį beveik visą susirinkau anglų kalba ir labai dėl to džiaugiuosi.
Tomas Ramanauskas:
Su Vonnegutu susipažinau iškart visa jėga. Mano studijų draugė paskolino jo dviguba knyga paverstus, lapais besišeriančius ir sovietmečiu kupiūruotus romanus „Skerdykla Nr.5“ bei „Čempionų pusryčiai“. Perskaitęs, nusprendžiau knygos negrąžinti, primelavau, kad „tuoj“, kad „aha aha tuoj“, kad „pamečiau gal“.
Užvertęs ketvirtą viršelį, paklapsėjau vokais, apsilaižiau ir vėl skaičiau iš naujo. Tada skaičiau viską, ką tik radau su jo pavarde. Praėjusią savaitę baigiau pažintį aštriu ir chaotišku ese „Žmogus be Tėvynės“. Pagalvojau, kad kažin ar buvo labiau nesusenęs senis žemėje.
Jis ir Charmsas paauglystėje sudėliojo, kas man yra ha-ha ir šiokias tokias vertybes, kurių ir taip daug neturiu. Pamenu, kaip psichopato juoku griaudėjau per savo tuščius namus, skaitydamas Bilio Pilgrimo švytinėjimus laike.
Vonnegutas buvo pirmasis, kurį skaičiau rašant nerimtai apie baisius dalykus, kuris išgyveno pragarą, bet pasakė, kad gyvenimo prasmė – bimbinėti. Kuris sugebėjo nepraskysti, neverkšlenti ir negraudenti.
Jei jis lieptų, mano smegenys neikada nesugražintų iš jo paimtos įkvėpimo paskolos.
Rolandas Rastauskas:
Kurtas Junioras (jo SF romanų nesu skaitęs) man svarbus visą gyvenimą išlaikyta ir popinta frykiška laikysena. Lietuvaičių euforija jo atžvilgiu tuo ir paaiškinama: niekad neturėję svarbių frykų (su fluxus išimtimi, bet Mačiūno projektas vis dėlto JAV meno scenos marginalija), mes pasirengę atsiduoti su visom žarnom bet kuriam „nenormalui“ ir „neformatui“. Tačiau siūlyčiau perdaug neįsijausti: frykai iš tikrųjų svarbūs ten, kur esama stipraus meinstrymo.
O jo mes irgi neturėjom ir ligi šiol neturim, todėl kartais ir puolam stačia galva melstis marginalams. Genialus frykas (o yra, deja, ir bukų frykų), Kurtas Junioras atsiranda savo vietoj, kai magistraliniai keliai jau nutiesti tokių JAV prozos gigantų kaip Faulkneris ar Bellow. Štai tada sublizga frykai: Brautiganas (labai trumpam), Peter S.Beagle (dar trumpiau), Harry Mathews (Lietuvoje nežinomas genijus), tas pats „jūsų“ Vonnegutas. Nors ilgėliau pamąsčius, koks jis frykas: literatūros darbininkas, humanistas, pažemintųjų ir nuskriaustųjų gynėjas!
