Nors Lietuvoje hiphopas yra atsidūręs pačiame šokio meno pakraštyje, kitose valstybėse, išpopuliarėjęs jau aštuntąjį dešimtmetį, jis pripažįstamas kaip ir kitos šiuolaikinio šokio rūšys. Dešimtajame dešimtmetyje užkopęs į profesionalią šokio sceną hiphopas ir šiandien yra itin populiarus jaunimo tarpe.
Didžiojoje Britanijoje trupė „Union Dance“, o Prancūzijoje – „Aktuel Force“ (prieš keletą metų viešėjusi tame pat festivalyje Vilniuje) dar maksimaliai stengėsi išsaugoti iš breiko atklydusius hip-hopo pradmenis, bet jau amerikietis choreografas Dougas Elkinas ėmė jį jungti su šiuolaikinio ir pop šokio elementais, Robertas Hyltonas – su džiazo šokiu, Benjis Reidas – su scenos repu ir fiziniu teatru. Visi drauge jie smarkiai praplėtė hiphopo galimybes ir raišką.
Prancūzijoje gimęs berberų kilmės choreografas Mouradas Merzoukis žengė dar vieną žingsnį – sujungė hiphopą su teatru ir cirku, kuriais žavėjosi nuo vaikystės. Penkiolikos metų atradęs hiphopą, netrukus jis nutarė tapti profesionaliu šio stiliaus šokėju ir tobulinti šį žanrą. 1996 m. jo įkurta trupė „Käfig“, praturtinusi urbanistinį šokio stilių naujais sceniniais, scenografiniais ir estetiniais elementais, intensyviai gastroliuoja ir dalyvauja įvairiuose meno ir socialinio gyvenimo renginiuose.
Trupei sėkmingai vadovaujantis choreografas M.Merzoukis – daugiausiai meno prizų pelnęs gatvės šokio apologetas. 2004 m. Wolfsburgo tarptautiniame šokio festivalyje jis buvo apdovanotas Geriausio jaunojo choreografo prizu, o 2006 m. jam buvo įteiktas Naujojo choreografijos talento prizas. Be to, 2004 m Prancūzijos kultūros ir komunikacijos ministras M.Merzoukiui įteikė Meno kavalieriaus kryžių.
Naujausias trupės darbas „Dykynė“ spinduliuoja karštį, o devyni magnetizuojančiai virtuoziški šokėjai pseudotikroviškos scenografijos fone pateikia naują gatvės šokio ir cirko lydinį. „Dykynė“ – tai pasakojimas apie miesto jaunimo pamėgtą vietą, kurioje kiekvienas gali jaustis savimi, laisvai statyti, griauti, mylėti, draugauti, kurti ar tiesiog būti. Tokia dykynė egzistavo ir choreografo jaunystėje, tačiau besiplečiantis miestas ją prarijo.
Į šį spektaklį M.Merzoukis sudėjo visus savo prisiminimus ir nostalgiją: „Tai virsmų, susitikimų ir gyvenimų vieta... Mano vaikystės žaidimų vieta. Tariamai mieste neegzistuojanti erdvė man yra tarsi oro burbulas, sfera, kurioje gyvenimas sukuria savas taisykles ir kodus, vieta kurioje viskas įmanoma”, - teigia M.Merzoukis.
